Rašytojas

Naujasis Zabarausko filmas „Rašytojas“ nustebino minimalistiniu stiliumi ir mizanscenomis bei režisieriaus sugebėjimu koncentruotis į esminius klausimus, nors ir čia pakanka snobiškų užuominų, kad suerzintų eilinį lietuvį. Bet jos pateisinamos – juk vienas filmo herojų Kostas yra rašytojas, tad Christopherio Isherwoodo, Jameso Baldwino ar Judith Butler pavardės jo lūpose skamba natūraliai. „Rašytojo“ veiksmas sutelpa į vieną parą jaukiame rašytojo bute Niujorke. Čia po keliasdešimties metų susitinka Kostas ir iš Lietuvos atskridęs buvęs jo mylimasis Dima. Jie kartu verda veganiškus barščius, kalbasi, įsiklauso į vienas kito žodžius, įsižiūri vienas į kitą. „Rašytojas“ – kameriškas filmas, operatorius Narvydas Naujalis kuria įtaigią ir intymią atmosferą, čia daug dialogų ir muzikos, kuri, deja, skamba pernelyg iliustratyviai.

Filmas prasideda kaip gana sentimentalus buvusių meilužių susitikimas, bandymas pasiaiškinti, kodėl išsiskyrė, kaip dabar gyvena skirtinguose žemynuose, bet netrukus ima aiškėti, kad Zabarauskui daug svarbiau yra suprasti, kaip jaučiasi ir ką galvoja karta, kuri jaunystėje iš sovietijos įžengė į nepriklausomą Lietuvą. Įžengė kartu su skaudžia prievartos patirtimi, kompleksais, iliuzijomis ir svajonėmis, bet dabar vis dažniau gręžiasi į praeitį ir nori suprasti, kas įvyko. Kostas savą transformacijos versiją aprašo Lietuvoje leidžiamose knygose – neatsitiktinai jo naujas romanas vadinasi „1990“. Jis gyvena Niujorke, yra intelektualas, dėstytojas, skeptiškai vertinantis savo karjerą. Kostas apibūdina save lakoniškai: „Esu lietuvis Niujorke.“ Akivaizdu, kad jis jaučiasi čia svetimas.

Rusas Dima atvažiavo į Lietuvą, kad būtų kartu su Kostu. Kai šis 1993 metais gavo stipendiją JAV ir išvyko, meilužių keliai išsiskyrė. Dima liko Lietuvoje ir, anot Kosto, Lietuva pavertė Dimą patriotu. Jis nesijaučia čia svetimas, dirba IT kompanijoje. Jo kelionę į Niujorką, regis, paskatino ne tik noras suprasti, kodėl Kostas jį išdavė, bet ir tikros meilės ilgesys.

Kiekvienas iš jųdviejų tarsi pasakoja istoriją, kuri kartais sutampa su kito, kartais – ne. Taip pamažu atsiskleidžia ir veikėjai. Racionalus ir reflektuojantis Kostas slepia savo sentimentalumą ir jausmingumą. Jis pasirinko būti vienas ir vienišas. Dima atviresnis gyvenimui. Už jo pečių – santuoka su mylima moterimi Morta, kurios jis nenori išbraukti iš savo praeities, Rusijoje likę ir jį pasmerkę artimieji, taip pat ir specifiška lietuviškos transformacijos patirtis. Tik kartais sunku suprasti, kaip jis pats vertina tas savo skirtingas patirtis, nes žodžiai nuskamba pernelyg deklaratyviai. Ypač kai reikia atsakyti į Kosto priekaištą, esą Dima bando ištrinti savo rusiškąją tapatybę.

Kosto ir Dimos pokalbiuose susipina intymūs prisiminimai ir noras suvokti save laiko tėkmėje. Po truputį nuo asmeniškų klausimų pereinama prie bendresnių. Tai įdomu: abu filmo personažai yra laiko liudininkai, bet tai liudininkai, kurie nori ne tik prisiminti, bet ir reflektuoti savo prisiminimus. Niujorkas, regis, tam tinkama vieta, nes galima išsaugoti distanciją. Žinoma, Kostas tai daro savo knygose, Dima – gyvenime, bet susitikimas suteikia galimybę pabandyti tai padaryti kartu. Todėl pokalbis neišvengiamai įgyja diskusijos apie pasirinkimo ir gyvenimo prasmę formą ir turiu pasakyti, kad panašios diskusijos lietuvių kine nevyko jau kelias dešimtis metų. Kostas ir Dima vis prisimena sovietų kariuomenėje nusižudžiusį Tomą – jis buvo maištininkas ir yra nematomas filmo herojus, jungiantis jųdviejų prisiminimus. Jo istoriją Kostas parašė jį išgarsinusios knygoje „Dedovščina“. Tomo likimas formuluoja vieną svarbių filmo klausimų: kaip traktuoti sovietmečio pasirinkimus, ar galima juos pateisinti, kaip tai veikia (ar vis dar veikia) dabartį. 

Kostas ir Dima prisimena ne tik Baltijos kelią ar Sausio 13-osios didvyrius. Neatsitiktinai nuskamba kartūs žodžiai apie patriotinius šou, homofobišką visuomenę ir taip dažnai dabar girdimas konstatavimas: „Viskas daug sudėtingiau“ ar priekaištas: „Tu nori paprastų atsakymų į sudėtingus klausimus.“ Jie svarsto apie tėvystę ir religiją, bet galiausiai atsimuša vis į tą patį klausimą: „Kas apibrėžia žmogų?“ Tik įsiklausant į Kosto ir Dimos argumentus akivaizdu, kad abi – ir intelektualo, ir patrioto – pozicijos yra smarkiai pažeidžiamos. Ypač kai kalbama apie rusų kultūrą, esą neatsiejamą nuo terorizmo, ar intelektualinę Vakarų ekspansiją. Bet gal tai ir gerai – atsiranda galimybė pratęsti diskusiją (kad ir su savimi) jau išėjus iš kino teatro.

Iš šalies „Rašytojo“ temų margumynas gali pasirodyti eklektiškas, lyg iliustruojantis mėgstamas Zabarausko ir jo scenarijaus bendraautorių Anastasijos Sosunovos ir Artūro Tereškino temas, tarp jų – seksualinę ir lietuvišką tapatybę, seksualumo reprezentavimą, lietuvių visuomenės homofobiškumą, posovietinių žmonių nesugebėjimą komunikuoti. Bet visiškai apolitiškame pastarųjų metų lietuvių kine tokia eklektika gali skambėti ir kaip atsakas į nykų patriotiškų filmų vienprasmiškumą. Tik, deja, iš noro aprėpti viską atsiranda ir daug paviršutiniškumo, ypač kai neįmanoma užmaskuoti dramaturginių duobių.

Filmas prasideda susitikimu kavinėje, kur Kostas ir Dima bando pradėti pokalbį nuo to, kaip bendraus: lietuviškai ar rusiškai. Dima sakosi pramokęs lietuviškai, bet abu pasirenka šiuolaikinę lingua franca – anglų kalbą. Tai sąlygiškas pasirinkimas, akivaizdus kūrėjų bandymas pateisinti filme skambančią anglų kalbą, nes aktoriai – amerikiečiai. Tai, žinoma, susiję ir su „Rašytojo“ tarptautinės sklaidos galimybėmis.

Silpniausia „Rašytojo“ vieta man pasirodė ne jau minėta eklektika, bet parinkti aktoriai. Viena vertus, autentiškos savo herojų patirties jiems nepavyko suvokti ir išgyventi iki galo, nes jausmų išraiška vienaip ar kitaip susijusi su konkrečioje geografinėje ir politinėje platumoje galiojančiais kultūros kodais ir Lietuvoje jie vis dar kitokie: jausmus nulemia dominuojanti kultūra ir aplinka, nors ir daug „vau“ stiliaus beždžionavimo. Regis, amerikiečiams tai neįkandama. Kita vertus, galiu suprasti ir režisierių – lietuviai dar turi išmokti formuluoti klausimus, kuriuos sau užduoda filmo herojai. Be to, lietuvių aktoriai taip apaugo įvairiausiais štampais, kad už tų banalybės šarvų retai pamatysi autentišką jausmą. O Zabarauskui jausmai būtini. Pastarąjį dešimtmetį lietuvių režisieriai pripratino žiūrovus prie skystos psichologinės košelės, o kalbėti apie meilę visada sunku. Paprasčiau svarstyti apie jautrumą, kuris įvairiose sociologų apklausose apie vertybes vis dažniau išstumia padorumą. Nustebau, bet, pasirodo, žmogaus jautrumas ir empatija yra svarbiau nei padorumas.

Bet grįžkime prie Kosto ir Dimos. Regis, Zabarauskas tiki jų meile ir šviesia ateitimi. Tokios „Rašytojo“ pabaigos tikrai nesitikėjau.