Sesės

  Kaip ir debiutiniuose „Piligrimuose“, trauma yra viena filmo temų – filmo personažai mokosi ją priimti ir suprasti (tiek, kiek išeina). Tačiau atrodo, kad pati nelaimės anatomija čia net svarbesnė nei jos paliktos žaizdos. Režisierius ir filmo operatorius Laurynas Bareiša, pasitelkęs savo (ir mano) kartos – dabartinių trisdešimtmečių – portretą, veda per keistą labirintą. Norisi neigti panašumą (pavyzdžiui, manyti, kad esi pranašesnis, nes emociškai raštingesnis), tačiau dokumentiškai tiksliai perteiktos filmo veikėjų jausenos ir elgesio schemos pernelyg gerai atpažįstamos.

  Kad nelaimė yra neišvengiama, nesunku suprasti nuo pirmųjų filmo kadrų. Įtampa ir nerimas tvyro ore jau tada, kai Ernesta po Luko pergalės apsipila ašaromis, kurios neliudija džiaugsmo. Nors jaunos moters galvoje minčių turbūt sukasi gerokai daugiau, ji tik pasako, kad jai neramu dėl nutrūktgalviško vyro sporto, nenešančio net ir pakankamos finansinės naudos, o vyras šias jos emocijas tuoj „nurašo“ adrenalinui – kam gilintis į žmonos ašaras, kai esi čempionas? Vesdamas žiūrovą tolyn, Bareiša vis beria užuominas – nerimą keliančių ženklų tik gausėja. Net banalybės yra iškalbingos, ypač abiejų vyrų elgesyje. Šie, nors ir nedemonstruoja atviro priešiškumo, būdami visiškos priešingybės nesiliauja konkuruoti tarpusavyje. Fizinis kūnas, pinigai, automobiliai, greitis – viskas tampa įrankiu pažeminti kitą. Toji destrukcija palietė ir vaikų žaidimus. Jų negailestingai daužomi sodyboje rasti molinukai yra tarsi užuomina apie iš kartos į kartą šeimose perduodamą ydingą elgseną (kylančią iš nesusikalbėjimo, nemeilės, bendrystės ir darnos nebuvimo) – išsivaduoti iš to bus sunku.

  Abiejų porų santykiams stinga bet kokio intymumo ir gylio. Atrodo, kad moterys savo vyrais net bodisi – tiek, kad imi galvoti, ar be įsimylėjimo chemijos ir vaikų juos apskritai kas nors sieja. Nelaiminga yra ne tik Justė, kas rytą prieš veidrodį sau kartojanti, kad yra pakankama, bet ir Ernesta, užsivėrusi ir nuo aplinkinių, ir nuo savęs pačios.

  Žodžiai filme dažnai apgaulingi, todėl svarbiausiu tampa aktorių darbas. Vaikai vaidina vaikus, ir tai daro puikiai, ypač žinant, jog darbas su vaikais ir yra sudėtingiausias. Tačiau būtent suaugusių aktorių kvartetas savo žvilgsniais, intonacijomis, veiksmais verbalinei kalbai suteikia antrą, dažnai priešingą reikšmę. Aktoriai dėl vaidmens pakeičia net ir fizinę išvaizdą. Fizinio kūno transformacijos, atviras apsinuoginimas (vyro, ne moters) – jei ne apskritai neegzistuojantis, tai bent jau labai retas fenomenas lietuvių kine. Paradoksas, tačiau labiausiai pustoniais nusidažo nebylios scenos – už gimtadienio stalo sėdintis Tomas nepratardamas nė žodžio pasako viską – kad gėda, kad nusivylė savimi, prarado pranašumą. Tokia pati ir Justė, nuvargusi stebinti dukters kvėpavimą – įkvepianti sinchronu, sulaikanti kvėpavimą (atrodo, kad ir širdies plakimą), kai vaikas uždelsia vėl sušnopuoti. 

  Nuo pat pradžios „Sesės“ kiek primena sapną, kažką aptakaus, tolimo. Filme daug bendrų planų, personažai nusisukę nuo kameros ar jų veidai skendi šešėlyje, į juos žiūrima iš tolo. Linijinė pasakojimo struktūra suardoma nuo vidurio. Tampa aišku, kad tai – prisiminimų teritorija. Prie trauminės patirties vis grįžtama, analizuojami niuansai, mintyse galbūt net spėliojama, kas galėjo būti kitaip. Subtiliai keičiasi detalės, – judesiai, muzika, – atmintis yra trapi ir labai subjektyvi. Kartais pasidengianti pelėsiu (dar viena išraiškinga scena, nereikalaujanti žodžių).

  Staiga pasikeitusi pasakojimo forma sukuria intrigą ir žiūrovui – jis vedžiojamas už nosies, žaidžia detektyvą, iš personažų elgesio ir reakcijų ilgai bando spėti, kas nutiko. Ir tik finale viskas tampa aišku – visos užuominos, grėsmės visada buvo prieš akis, kol galų gale preciziškai susijungė į visumą. Nėra nieko pritempto ar išgalvoto, net ir patys personažai neturi išsamiai aiškinti, kas įvyko. 

  Nors filmo pavadinime atsidūrusios sesės užima mažiau ekrano laiko (arba tiesiog sukelia mažiau trinties, todėl yra ne tokios matomos), būtent joms iškeliama užduotis priimti ir išjausti kulminacinį filmo įvykį. Nukenčia abi, tik abi skirtingai. Ir net čia atsiranda dualumo, abi jas sužaloja skirtingi istorijos finalo aspektai, kuriuos abi savaip ir išgyvena. Justė psichologinius savo išgyvenimus paverčia fiziniais skausmais, Ernesta savo nerimą projektuoja į sūnų – taip šis atsiduria plaukimo būrelyje. Tačiau seserų ryšys išlieka stiprus. Tai liudija ir kvailas jų šokis iš jaunystės laikų, sugalvotas nežinia kam ir niekada neužmirštas (net nebeprisimenant dainos), ir jų finalinis gręžimasis viena į kitą ieškant paguodos ir supratimo, tas negrabus pirmasis žingsnis bandant kalbėti apie savo jausmus.

  „Sesėse“ daug kas yra aišku, bet niekas nėra akivaizdu. Režisierius leidžia „skaityti“ savo personažus emociniame lygyje – per detales, mimiką, dialogų nuotrupas, o štai melodramatiškam santykių aiškinimuisi, tiesmukiems „išrišimams“ (net ir finaliniams) ar moralams čia vietos nėra. Ir galimybė pačiam iš gabaliukų dėliotis fragmentuotą bendrą personažų, jų santykių ir įvykių portretą, o galų gale net ir būti šiek tiek apgautam – vienas iš šio filmo žiūrėjimo malonumų. Kad jis gali dar ir smelktis po oda – jau kitas klausimas.