Nuo filmo iki reportažo

„Pro begalybės objektyvą“ („Glyadyelov“, rež. Ksenia Kravtsova, 2024) simboliškai prasideda fotografui Oleksandrui Glyadyelovui su fotoaparatu ir apsaugine žiniasklaidos liemene vaikštant po rusų nuniokotą Bučą. Tačiau pradžia apgauna, karas čia – tik viena (ir ne pati svarbiausia) tema. Visų pirma tai fotografo gyvenimas ir kūrybinė biografija – ir filmo pavadinimas originalo kalba yra jo pavardė. Nuotraukos yra neatsiejama menininko gyvenimo būdo ir asmeninės filosofijos dalis. Fenomenalios atminties Oleksandras rodo savo per tris dešimtmečius sukauptas nuotraukas ir kalba apie jose užfiksuotus žmones (jau ir mirusius). Jam rūpi jų istorijos, todėl kiekvieną fotografiją palydi asmeniškas pasakojimas. Tiesa, filme panaudoti fotografo draugų ar nuotraukų herojų prisiminimai kartais atrodo pertekliniai, ištempiantys trukmę, nesuteikiantys filmui daugiau, nei pasako jis pats ir jo darbai. Vis dėlto Ksenios Kravtsovos režisūra šiam pasakojimui apie Glyadyelovą ir jo fotografines keliones suteikia antrą dugną. Kiekvienas rodomas kadras, pasakojimas įgyja kontekstą, per nuotraukas skleidžiasi visa laisvos Ukrainos istorija. Ji daugialypė, keliaujama nuo laukinio 10-ojo dešimtmečio ir jo nepritekliaus, socialinių paribių, iki šalį vis drebinančių sukrėtimų ir fronto linijų.

Manto Kvedaravičiaus „Mariupolyje 2“ nuolat girdisi šluotos šiūravimas – žmonės vis šluoja ant tako po bombardavimų nusėdusias dulkes. Šis veiksmas apima daug simboliškos prasmės – užsispyrimo, rezistencijos. Kažką panašaus turi ir filmo „Šventiesiems stebint“ (rež. Sergej Orlov, 2023) personažai Oleksandras ir Sofija – jau dešimtmetį atkakliai tapantys ikonas ant šovinių dėžių. Sofijos filosofija – ir apie medžius, kurių vieniems lemta tapti baldu ar žaislu, kitiems – šovinių dėže, ir apie tai, kaip jie savo veiksmais ieško būdų siaubui suteikti grožį, – savaime yra graži ir prasminga. Ši vienu ypu jos išsakyta žinutė randa savo vietą filme, tačiau išskysta bendrame pasakojime. Savo darbus Sofija ir Oleksandras parduoda aukcionuose ir nemažai gautų lėšų paaukoja savanoriams medikams. Taip filme atsiduria ir ši organizacija. Tačiau medikų darbo kasdienybė galėtų tapti atskiru pasakojimu, o pasvarstymai apie viziją, kurią turi turėti kiekvienas, gelbėjantis gyvybę, lyginant ją su ikonų tapyba, filmo kontekste atrodo pritempti. 

Panašių trūkumų yra ir filme „Zero Zone“ (2024). Amerikiečių režisierius Markas Hammondas 2022 m. kelis mėnesius keliavo per Ukrainos rytinį frontą, buvusias rusų okupuotas ir jau išvaduotas teritorijas. Režisierius renka skirtingų nuo karo nukentėjusių, jame dalyvaujančių žmonių portretus. Yra kontrastų – tarp besidžiaugiančių laisve girdėti ir tų, kurie mielai būtų likę su okupantais, balsai, yra ir rusų batalionas, kovojantis Ukrainos pusėje. Vis dėlto sunku atsikratyti minties, kad norint surinkti ir parodyti kuo daugiau, slystama paviršiuje. Viename interviu režisierius sakė, kad jo personažams „reikėjo išsikalbėti“. Tik ne visada tai padeda filmui. Atrodo, kad filmavimo metu vien klausomasi. Bijoma ne tik klausti (klausimai per paprasti sudėtingų likimų žmonėms), bet ir formuluoti savo poziciją apie tai, ką pavyko pamatyti, kokias išvadas ir apibendrinimus tai siūlo, kitaip tariant – kurti kino pasakojimą.