Pietinia kronikas

Bildungsroman apšvietos amžiuje „išrado“ Johannas Wolfgangas Goethe ir nuo jo „Vilhelmo Meisterio mokymosi metų“ lietuviškai auklėjamuoju romanu pavadintas grožinės literatūros žanras aptinkamas visose šalyse, nes visur būtinai rasi jaunuolį arba jaunuolę, kurie įsimyli kito, aukštesnio socialinio sluoksnio merginą arbą vaikiną, nori sužavėti aistros objektą, prilygti jam, pakilti socialiniu liftu, todėl pradeda mokytis, siekti tikslo ir galiausiai tampa kitu žmogumi. Paprastai aistra yra tik impulsas, o tikslas jo siekiant transformuojasi. Keičiasi ir pats herojus, nesvarbu, kas jis: Martinas Idenas, Hansas Kastorpas, Pavelas Korčiaginas, Liudas Vasaris... 

Auklėjamieji romanai iki šiol lieka tarp populiariausių, nors pastaraisiais metais iš kultūros apyvokos juos sėkmingai stumia coming of age vadinami kino pasakojimai. Kino kūrėjai labiau prisitaikė prie esamojo laiko, kuriame jau nebe ne tiek svarbu tikslas, psichologinės, moralinės ar socialinės herojaus asmenybės formavimosi aplinkybės, kiek galimybė suvokti save ir savo jausmus kaip santykių su tėvais ir kitomis brendimo dramomis rezultatą.

Šiaulių argo parašytos Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“ balansuoja tarp vieno ir antro, bet, regis, labiau linksta (bent jau filmas) prie kino pasakojimo standartų. Nuo pat pirmų kadrų Ignas Miškinis ir dailininkas Aurimas Akšys panardina į įtikinamai rodomą laiką ir erdvę, kuriuos apibūdina skurdi buitis, turgaviečių labirintai, ankšti butai, rudomis lentelėmis apkaltos sienos, pigūs, bjaurūs baldai ir dar bjauresni drabužiai – net per pamokas Rimants vilki treningus, o eidamas į pasimatymą pasipuošia iš suolo draugo Mindės pasiskolinta odine striuke. Atmosfera pritvinkusi noro praturtėti bet kokiais įmanomais būdais, nes pinigai yra svarbiausi. Bet tai ne vienintelis Rimanto tikslas. Jis nori tapti regbio čempionu, turėti butą, žmoną, vaikų. Didelius pinigus ir sėkmingą sportininko karjerą tautiečiai, regis, iki šiol vertina labiausiai. 

Laiko dvasią atitinkančių pusiau dialektu, pusiau žargonu savo gyvenimą už kadro lyg pasakos personažas komentuojantis Rimants Kmita iškart sužadina simpatiją. Žinoma, tai Džiugo Grinio nuopelnas – toks, atsiprašau už kritikų žargoną, organiškas, natūralus, bet kartu ir intelektualus aktorius lietuvių kine yra tikra retenybė. Grinio Rimants lyg ir stebi save iš šalies, bet tą patį akimirksnį gyvai reaguoja į tai, kas vyksta aplink. Be to, jis atviras pasauliui. 

Pasakojimas neįprastai lietuvių kinui sklandus, kadras nutrūksta tada, kai to reikia: montažo režisierius Danielius Kokanauskis įsiklauso į už kadro sklindančią muziką, garsus ir žodžius, kuriuos meistriškai sudėliojo Vytis Puronas, režisierius Ignas Miškinis suteikia viskam, kas ekrane, lyg ir nevalingą nostalgijos atspalvį, įterpdamas personažus į autentiškus, dokumentinius ano laiko vaizdus. Nors, kita vertus, pasitaiko akimirkų, kai užkadrinio komentaro laiko ribos lyg ir nusitrina, ir klausi savęs, ar tai pasakoja Rimants Kmita, ar save prisimena knygą apie jaunystę rašantis literatūrologas Rimantas Kmita. 

Man „Pietinia kronikų“ kulminacija tapo pirmasis Monikos ir Rimanto suartėjimas nykiame viešbučio kambaryje už užtrauktų raudonų užuolaidų, sekant 9-ojo dešimtmečio bestselerio – Jānio Zālīčio knygos „Meilės vardu“ – nurodymais ir skambant Maurice’o Ravelio „Bolero“. Šią visai ne romantišką seksualinę iniciaciją Miškinis montuoja su regbio rungtynių vaizdais ir tai įtikina, nes perteikia, regis, iki šiol autentiškiausią lietuvių kine sekso potyrį ir suvokimą. Vėliau orgazmo ir regbio sutapatinimas pasirodys filme dar kartą, tarsi režisierius norėtų ilgam užfiksuoti savo atradimą, kurį gal net būtų galima pavadinti nacionalinės erotikos ypatybe. 

Šiaip erotikos filme ne tiek ir daug, ji negrabi, naivi, kaip iš vokiškų pornofilmų, kuriuos žiūri Rimants, sklindantys garsai ar jo ir Monikos bučiniai tarp replikų apie kunigaikštį Myškiną. Kartais gali pasirodyti, kad ir Edita, ir Monika, ir Jurga pavyduliauja viena kitai Rimanto, ir tai, filmo autorių požiūriu, savaime suprantama. Gal todėl moterų veikėjos liko neišbaigtos, jų likimai lyg ir pakimba ore, nors būtent tokios skirtingos lietuvių literatūros mokytoja (Rasa Samuolytė), Monika (Digna Kulionytė), dailininkė Jurga (Irena Sikorskytė) kiekviena savaip paskatino Rimantą Kmitą siekti kitokio gyvenimo ir jo vertybių. Gaila, kad liko neišnaudotas aktorių talentas. Tą patį galiu pasakyti ir apie Roberto Petraičio subtiliai suvaidinto Mindės liniją – filmo pradžioje jis ir Rimants – idealus duetas, jie papildo vienas kitą, nes kartu yra ir panašūs, ir nepanašūs. Filmui įpusėjus Mindė lieka punktyru iki pat finalo Palangos kopose, kai prisipažįsta svajojantis apie Indiją, jogą, meditaciją.

Tačiau netrukus po seksualinės iniciacijos „Pietinia kronikas“ vis labiau primena įvykių kaleidoskopą, čia daug siurrealistiškų praėjusio laiko detalių, kad ir iš lavoninės pavogta numirėlio galva, daug anų laikų muzikos, skambančios iki šiol. Pasakojamos istorijos logika lyg ir išsaugoma: Rimants išduodamas Monikos, muštynėse praranda dantį, susižavi Jurga, kartu su Minde verslauja gėlių kioske, virtusiame pogrindine valiutos keitykla, dalyvauja literatų konkurse, rimtai susimąsto apie literatūrą, neįstoja į universitetą... Įvykių gausu ir savaime jie visi spalvingi, bet dramaturgiškai jų pernelyg daug ir galiausiai jie užgožia (bent jau man) svarbiausią filmo motyvą – naujos tapatybės kūrimą, kai noras suvokti save ir literatūrą pamažu pradeda išstumti kitus jaunuolio gyvenimo malonumus. Ženklų, kad jis keičiasi, filme ne tiek ir daug. Man įstrigo skuduryne nusipirkta juokinga kepuraitė, bet norėtųsi ilgiau įsižiūrėti, kaip savikūra Rimantą keičia ne išoriškai. Tam filme liko nedaug laiko, nors tai padėtų suprasti, kaip randasi šiuolaikinė visuomenė, Lietuvoje daugiausia pradėjusi įsigalėti Rimanto jaunystės laikais. Juolab kad pastaraisiais metais savikūros tema naudojama ir mene, ir kaip socialinių permainų mechanizmas. Tik, matyt, tai vis dar neaktualu lietuvių kinui.

Socialinės ir politinės visuomenės transformacijos metai (nors nemanau, kad jie jau baigėsi) apnuogino ne vieną skaudulį ir sukėlė ne vieną tragediją. Gal kažkam po „Pietinia kronikas“ užteks nostalgiškų jaunystės prisiminimų, kai į treningų epochą žvelgiama su humoru ir atlaidžiai, bet, regis, tai tik vienas galimas požiūris. Bent jau aš tuos metus matau pavargusių ir gyvenimo naštos prislėgtų Rimanto Kmitos tėvų, kuriuos lakoniškai ir tiksliai suvaidino Dovilė Šilkaitytė ir Algirdas Dainavičius, akimis. Tada pagrindinis tikslas buvo kažkaip išgyventi. Tuomet ir prasidėjo turgaviečių era – daugeliui iki tol inteligentiškus darbus dirbusių žmonių jos tapo vieninteliu pragyvenimo šaltiniu. Apie transformacijos tragedijas ir dramas posovietinėje erdvėje (bet ne Lietuvoje) parašyta daug knygų, paskelbta daug sociologinių tyrimų ir sukurta daug filmų. Žinoma, komiškos „Pietinia kronikas“ tikrai neskirtos šiai spragai užpildyti. Užtat filmas padeda suprasti, iš kur atėjome į Lietuvą, kurioje gyvename, primena, kad naujoji nepriklausomybė nebuvo tik totali sėkmės istorija, o visuomenės pasidalijimas į nuskriaustuosius ir nugalėtojus, kuriuo išmaniai naudojasi populistai politikai, gajus iki šiol.

Kita vertus, finale, Palangos kopose ryte ištarti gal būsimo Rimanto eilėraščio žodžiai „aš nemėgstu mirti“ priverčia į „Pietinia kronikas“ istoriją pažvelgti įdėmiau. Man jie priminė amerikiečių poeto Wallace’o Stevenso suformuluotą poezijos apibūdinimą, kurį mintyse kartais pritaikau ir filmams. Stevensas sakė, kad poezija – tai pasąmonės „vibracijų, jaudulio, permainų“ išgyvenamos patirties tapimas tikrove, kad emociškai jautri poeto vaizduotė leidžia pamatyti daiktus ne kaip intelekto konstruktus, o tokius, kokie jie yra. Manau, kad nemėgstantis mirti sako tas kitas Rimants Kmita, jau suvokiantis ar bent numanantis, kas jo laukia.