Akiplėša

Bliuvaitė daug dėmesio skiria pasaulio, kuriame gyvena filmo veikėjos, kūrimui: statiški operatoriaus Vytauto Katkaus užfiksuoti kadrai formuoja byrantį postindustrinį peizažą, tokį visaapimantį, kad iš jo pabėgti veik neįmanoma. Labai gali būti, kad Lokarno auditorijai jis pasirodė kaip realistiškai tikslus Rytų Europos tikrovės atspindys, o mums, vietiniams, į akis krinta jo stilizacija. Tas skurdo kraštovaizdis atrodo išgrynintas ir užaštrintas, tikras galbūt poetiškai, bet ne realistiškai – jau vien todėl, kad tas peizažas, kuriame atpažįstame Gariūnų ar Naujosios Vilnios fragmentus, nėra geografiškai nuoseklus.

Kaip atkreipė dėmesį kiti kritikai, „Akiplėšos“ pasaulis atrodo abstraktus ir laiko atžvilgiu. Laiko ženklai maišosi tarpusavyje – nors čia egzistuoja išmanieji telefonai (kurie, dabarties standartais, vaidina stebėtinai mažą vaidmenį filmo paauglių gyvenime) ar juodasis tinklas, socialinės realijos ir nepritekliaus ikonografija labiau primena užpraeitą dešimtmetį. Tai, žinoma, visiškai legitimi meninė strategija, tačiau ji, man atrodo, signalizuoja tam tikrą atsisakymą nagrinėti skurdą jo visada prie laiko ir vietos pririštoje konkretybėje.

Taip pat įdomu, kad kritikai įžvelgė Bliuvaitę semiantis įkvėpimo iš JAV indie tradicijos vaizduojant vargingų baltųjų (white trash) bendruomenes. Vien šio termino pritaikymas Rytų Europos kontekstui, man atrodo, sukelia visai produktyvių prieštarų. Jis pabrėžia JAV tokią svarbią rasinę takoskyrą, apimančią ir skurdo konceptualizaciją: juodaodžių ir kitų nebaltųjų bendruomenių padėtis paprastai suvokiama kaip modernybės vėlavimas (progresas esą dar nenušlavė visų barjerų, neleidusių šioms bendruomenėms išpildyti amerikietiškojo pažado, tačiau „istorijos laivas plaukia teisingumo link“), o vargingų baltųjų nepriteklius yra industrinės visuomenės nuosmukio pasekmė – šias bendruomenes modernybė jau sukramtė ir išspjovė. Rytų Europoje rasinė skirtis mažiau svarbi, tačiau šie du pasakojimai varžosi dėl aiškinamosios galios: ar skurdas kyla dėl nepakankamai greito kilimo atsispyrus nuo sovietinio ground zero taško, ar iš posocialistinės deindustrializacijos ir demodernizacijos? Tai, žinoma, labai politiškai angažuotas klausimas, kurio menas, suprantama, gali privengti.

Bliuvaitės dėmesys kiek abstrakčiame „Akiplėšos“ pasaulyje sutelktas į paauglystės patirtis. Marija (Vesta Matulytė) gyvena su močiute (Eglė Gabrėnaitė), kol jos (niekada kadre nepasirodantys) tėvai bando įsitvirtinti emigracijoje, ir pyksta, kad ją paliko Dievo pamirštame užkampyje, kur ji neturi nei draugų, nei noro jų susirasti. Vis dėlto ji susidraugauja su Kristina (Ieva Rupeikaitė), o ši ištraukia Mariją iš melancholijos, supažindina su vietine „chebra“ (smagiausias joje yra itin autentiškai triaukščius keiksmažodžius beriantis vaikas) ir atsiveda į vietinę modelių mokyklą. Pritapimas, draugystė, santykiai su tėvais, savimi pačia ir savo kūnu – visa tai, ką reiškia būti paaugle, Bliuvaitė nagrinėja jautriai ir supratingai. 

Filmas itin stengiasi nepamokslauti ir neneigti moralinės ambivalencijos. Tarkim, modelių mokykla, į kurią užsirašo merginos, tėra (greičiausiai) sukčių kontora, siekianti susisiurbti negausius savo mokinių eurus, o jos vadovė (Vilma Raubaitė) lengvai galėtų būti neigiamas personažas, tačiau filmas neatskleidžia, ar ji nuoširdžiai mano, kad Marija galėtų siekti sėkmės kaip modelis, ar tik užkalbinėja dantį. Kad ir kaip būtų, ji vienintelė iš suaugusiųjų drąsina ir bando įkvėpti Marijai pasitikėjimo savimi, ko jai šiame gyvenimo etape labiausiai ir reikia, kol kiti ją vadina luoše.

Geras aktorių ansamblis padeda Bliuvaitei įgyvendinti savo viziją, ypač Matulytės ir Rupeikaitės tandemas. Marija yra nevikri ir introvertiška, Matulytė puikiai perteikia jos paauglišką nepatogumą savo pačios kūne (ką pabrėžia veikėjos šlubavimas) ir palaipsnį laisvėjimą. Kristina – drąsesnė ir aktyvesnė dueto pusė, įgudusi naviguoti socialinėse situacijose, o Rupeikaitė subtiliai pagauna jos slepiamą pažeidžiamumą – ir apskritai spinduliuoja charizmą ekrane.

„Akiplėšą“ norisi palyginti su kitu panašiu metu pasirodžiusiu filmu apie paauglystę Lietuvoje, Igno Miškinio „Pietinia kronikomis“. Čia jauno žmogaus patirtys – tiesa, visiškai kitokios, tačiau virpančios ta pačia įtampa tarp noro pritapti ir išsiskirti, – turi sodresnę faktūrą, nes daug glaudžiau kyla iš konkrečios vietos ir laiko. Bliuvaitės filmas labiau nušlifuotas ir išbaigtas, bet ir abstraktesnis – ir galbūt dėl to lengviau suprantamas tarptautinėms festivalių auditorijoms, turinčioms savą skonį ir išankstinius lūkesčius.