Johatsu

„Johatsu“ turi ir tam tikrų privalumų. Svarbiausias turbūt – Žygimantės Elenos Jakštaitės vaidmuo. Žiūrint į jaunuosius lietuvių aktorius vaidybos natūralumas galbūt jau ir neturėtų stebinti, bet mažakalbiam Linos personažui Jakštaitė suteikia gylio. Nors Lina nieko nekalba apie savo būseną, nesunku pajusti jos nerimą. Po truputį tampa akivaizdu, kad ji, nepaisant nusisekusio gyvenimo, šiame pasaulyje yra svetima ir kad jos susidomėjimas Sauliaus Vilko dingimu kyla ne dėl paprasto detektyvinio smalsumo, o dėl jos pačios noro išnykti. Simboliškai čia parinktas ir Linos darbas lavoninėje – tarp mirusiųjų ji jaučiasi geriau nei tarp gyvųjų. Linos vidinę jauseną, ypač pirmoje filmo dalyje, išryškina ir operatoriaus Vytauto Katkaus kamera – ją supanti erdvė uždara, kelianti diskomfortą. Tai, kaip ir šaltas, melancholija dvelkiantis koloritas, ypač rūke skendinčioje Klaipėdoje, nedingsta ir vėliau, tik filmui staiga pavirtus trileriu gerokai mažiau siejasi su turiniu ir psichologine personažų būsena.

Filmo pradžioje matome Sauliaus Vilko žmoną (Rasa Samuolytė), atvykusią atpažinti kūno. Iš pradžių atrodo, kad filmo kūrėjai nori paliesti sudėtingą temą – ką reiškia laukti pradingusio žmogaus. Tačiau atsakymą į šį klausimą jie nedelsdami įperša į Linos lūpas – „jai atsibodo“, net nebandydami suprasti, kodėl taip nutiko. Viena vertus, tai atrodo kaip piktas kūrėjų pokštas, kita vertus, panašu, kad ši tema jiems nė nebuvo įdomi, tiesiog reikėjo kaip nors sužadinti Linos smalsumą ir paskatinti ją ieškoti Vilko. 

Traukinyje į Klaipėdą Lina skaito tarp Vilko daiktų rastą užrašų knygutę su haiku. Tačiau viltis, kad ką nors sužinosime apie Vilko vidinį pasaulį, apie jį kankinusias, tarkime, dvasines išnykimo priežastis (na, kuo čia tada dėtas tas haiku?), netrukus subliūkšta ir prasideda elementariausias trileris. Keičiasi filmo tempas, atsiranda įžūliai veikianti pajūrio mafija, žmonių bauginimas, grobimas, persekiojimas, kažkokių mistinių čipų ieškojimas... Ir, žinoma, Mindaugas Papinigis, tarsi nužengęs tiesiai iš prastų lietuviškų kriminalinių serialų, perspausta vaidyba visiškai nederantis prie bendros filmo (net ir trilerio) intonacijos. Ir tai ne jo, bet režisierių kaltė.

Filmo kūrėjai leidžia suprasti, kad išsiaiškinti Vilko likimą, jo dingimo priežastis paskatino vidinė Linos būsena, kurios ji galbūt ir pati nelabai supranta. Tačiau pajūryje vykstančioje filmo dalyje egzistencializmo mažai – ir filme, ir realybėje išsijohatsinusių veikėjų pilnas kriminalinis pasaulis, o su Japonijos kultūra (ar apskritai vidine filosofija) jie vargu ar turi ką nors bendra. Šaudynės ir gaudynės neabejotinai yra sukrečianti patirtis, tačiau Linos vidinės transformacijos (savęs suvokimo?) mes taip ir nepamatome, tad lieka neaišku, kas finale paskatina ją pasekti Vilko keliu ir išeiti į niekur. Filmo veikėja sykiu su žiūrovu paliekama klaidžioti dingimo rūke. Tik panašu, kad jame pasiklydo patys filmo kūrėjai.