Murmančios širdys

Tuoj pradeda aiškėti. Ekranas nušvinta ir matome automobilyje vežamą paauglį berniuką – Matą. Už mašinos lango – atšiaurus, ilgas žiemos kelias, vedantis per sniegu nuklotą mišką, po kurį laksto stirnos ir kiškiai. Berniukas vežamas į Skiručių kaime suburtą bendruomenę, kurioje gyvena nuo priklausomybių ir psichinių sunkumų kenčiantys vyrai. Tos bendrijos įkūrėjas Žanas yra pats perėjęs priklausomybių pragaro ratus, o dabar padeda atsitiesti kitiems. Čia susirinkusių vyrų istorijų gal geriau nežinoti, jos ir lieka už filmo ribų. Tačiau kad tai žmonės iš gyvenimo užribio, matome ir jų veiduose, ir elgesyje, girdime pokalbiuose. 

Buitis šioje bendruomenėje kukli ir paprasta, patogumų ir malonumų nedaug. Radę laikiną (?) prieglobstį vyrai kasdien sunkiai dirba – prižiūri galvijus, gamina sūrius, meldžiasi ir laikosi dvylikos žingsnių programos. Tokios gyvenimo sąlygos ir būdas tampa terapija jų kūnui ir sielai, galimybe pakilti iš pasiekto dugno. Mėšlą jiems tenka iškuopti ne tik iš tvartų, bet ir iš savęs. Ne veltui mėšlo mėžimo, tvartų valymo scenų filme tiek daug. 

Vieną dieną tokioje bendruomenėje atsiranda Matas, kurio gausios trauminės patirtys, žinoma, padarė jį „sunkiu paaugliu“. Tikri tėvai dar kūdikį paliko jį vieną namuose, išėję ieškoti dozės, tada jis pateko į vaikų namus, iš ten – pas globėjus, kurie „vos infarkto negavo“ dėl jo blogo elgesio ir atidavė dėdei, o paskui išvežė į Skiručius perauklėti... 

Matas, kaip suprantu, netikėtai paties filmo kūrėjams tapo pagrindiniu filmo personažu. Rodos, atokios bendruomenės gyvenimas, kuris iš pradžių labiau domino Vytautą Puidoką, tapo socialiniu fonu Mato istorijai. Režisierius stebi, kaip berniukas bando „įsigyventi“ į  miesto vaikiui visiškai svetimą kaimo ir tos vyrų bendruomenės aplinką, kur jam „niekas nepatinka, tik vienas geras dalykas čia yra – gyvūnai“. Scenose, kuriose Matas žaidžia su šunimis, ypač audros scenoje (itin paveikiai nufilmuotoje operatoriaus Lino Žiūros), kur jis bendrauja su gyvūnais, prižiūri karves, jautriai pastebėtas ir užfiksuotas jo dar išsaugotas (nepaisant visko) vaikiškas tyrumas, šilumos, artimo ryšio troškimas ir gebėjimas jį užmegzti. Todėl tiesiog aikteli toje visiškai kito emocinio registro scenoje, kur Matas susikaupusį įniršį išlieja baisingai koneveikdamas ir mušdamas karvę. Ką reikėjo padaryti, kad vaiko viduje susikauptų tiek pykčio ir įniršio? Kas jį prie to privedė?

Bendruomenėje gyvenančių vyrų šiurkštumas, mačizmas, pyktis, plūdimasis necenzūriniais žodžiais? Iškalbinga scena, kai vienas iš jų bjauriai bara Matą už kažkokius niekus – ne ten padėtas ar paimtas kelnes... Prievartinis sunkus darbas ūkyje? Nuobodus pamokų ruošimas su Žano žmona Lina ir jų vaikais? Nuolatiniai Žano ir jo aplinkos dievobaimingi pamokslavimai, kurie berniukui vis tiek pat. „Dievas tave myli.“ – „Turbūt“, – abejingai burbteli Matas. Gal vienišumas? Artimųjų, kurie taip ir neaplanko, ilgesys? Ar tiesiog viskas užkniso? Gal ir visos tos priežastys kartu sudėjus, tik režisierius nepateikia savo požiūrio į tai, ką mato. Stebimoji dokumentika, kuri pasirinkta kaip šio filmo kūrybinis metodas, vis dėlto turi atskleisti, ką režisierius įžvelgė stebėdamas. 

Filme liečiamos jautrios ir sunkios temos, susijusios ir su Matu, ir su tokios bendruomenės buvimu bei gyvensena. Tačiau nė viena tema filme neišvystoma nuosekliau ir giliau. Neišryškėja, kokie klausimai labiausiai rūpėjo režisieriui, kodėl jo žvilgsnis nukrypo į to berniuko gyvenimą Skiručiuose. 

Vienos scenos keičia kitas, bet jose neatsiskleidžia savitas režisieriaus matymas pasirinkto  objekto ar temos atžvilgiu. Į visa tai žvelgiama tarsi objektyviai, nesikišant. Operatoriaus kamera stengiasi pagauti Mato emocijas, perteikti visą jų gamą, nežeidžiant jo savo artumu. Bet pamažu darosi nuobodu stebėti dažnai besikartojančius, tiesiog dauginamus kasdieninės rutinos veiksmus: darbą, bendrą maldą, namų darbų ruošimą. Visos filmo temos susiveja į kažkokį slegiantį sunkumo kamuolį. Kas filme rodoma – aišku, bet ne visada suprantama kodėl. 

Filmo laikas apibrėžiamas metų laikų kaita. Matas atvažiuoja į Skiručius žiemą, gruodį, o išvažiuoti susiruošia vasarą, labai laukdamas jį pasiimti atvykstančios mamos. Toks laiko įrėminimas gražus, nors kine gana tradicinis, o kodėl būtent toks pasirinktas – sunku atsakyti.  Ar tai herojaus vidinių transformacijų ciklas? Ar gyvenimas Skiručiuose jį pakeitė ir kaip? Atsakymas kažkur išskysta – lyg taip, o gal ir ne. Iš tiesų sunku išgirsti ir suprasti „širdžių murmėjimą“.