Subtilūs ir ne visai reikalai

Pagrindinio tarptautinio trumpo metražo konkurso nugalėtoju lietuviškas filmas netapo, tačiau savųjų kategorijoje geriausiu buvo pripažintas Arno Balčiūno „Pravažiavus Napoleono kepurę“. Nors į programą buvo įtraukti ir dar studijuojančių, ir studijas baigusių kūrėjų darbai, Balčiūno (dar studento) filmas savo brandumu lenkė kitus visa galva. 

Balčiūno darbuose pamažu ima kristalizuotis režisierių dominanti tema – individo nepritapimas visuomenėje. Apie tai buvo pasakojama ir ankstesniame filme „Hablo dėsnis“ (2024), ir dabar – „Pravažiavus Napoleono kepurę“. Šįkart veiksmas prasideda ne statybų aikštelėje, o psichiatrinės ligoninės kieme, kur Tėvas (Darius Gumauskas) laukia kažko atvykstant jo pasiimti. Privažiuoja jo Sūnus (Martynas Mockevičius) ir prasideda neilga jų kelionė pas senelius. Mašinoje pokalbis mezgasi sunkiai, tačiau ne dėl scenarijaus duobių: kalba nesiriša, nes akivaizdu, kad Sūnus ir Tėvas atitolę, o dėl kokių priežasčių, neaiškinama. 

Nesuvaidinta atmosfera ir atvykus pas tėvus-senelius: šie puola glėbesčiuotis ne su ilgai nematytu sūnumi, ką tik išrašytu iš ligoninės, bet su anūku. Akivaizdu, kodėl – šis, anot senelio, tikras šaunuolis, tvirtai stovintis gyvenime ant kojų. Ko negalima pasakyti apie sūnų, mat „ne visiems taip gaunasi“. Puikiai Tėvą ir Sūnų suvaidino abu aktoriai. Ypač Gumauskas, perteikiantis „normaliųjų“ pasaulyje pasimetusį individą, nejaukiai besijaučiantį net kai sėdi ant taburetės, tad vis nuklystantį prie upelio maitinti paukščių. Pagirtinas režisieriaus sprendimas nedramatizuoti situacijų ir dialogų, neperšant priešistorės ir konteksto. Nejauki tyla, kai kiekvienas jaučiasi kažko kaltas, Sūnaus žvilgsnis išvažiuojant į galinį automobilio veidrodėlį, pasako daugiau nei žodžiai. Pagirtinas ir operatorės Mildos Juodvalkytės darbas, beje, ji už šį filmą apdovanota „Gile“ Lietuvos kino operatorių asociacijos rengiamuose „Ąžuolo“ apdovanojimuose. 

Profesionaliai kuriama atmosfera bei dramaturgija išsiskyrė ir Eglės Razumaitės dešimties minučių drama „Ootidė“. Jau nuo pirmų kadrų žiūrovas atsiduria saspenso ar net siaubo atmosferoje, primenančioje tokius filmus kaip Sofios Coppolos „Jaunosios savižudės“ („The Virgin Suicides“, 1999) ar Paweło Pawlikowskio „Mano meilės vasara“ („My Summer of Love“, 2004).

Kažkur miške stovi apšiuręs namas, jame apsistojusi jaunų merginų grupelė su trenere. Režisierė nevargina žiūrovo paaiškinimais, kas šios merginos, ko jos čia susirinkusios, kokio testavimo laukia ryt. Akivaizdu tik, kad vienai mergaitei Smiltei kažkas ne taip, mat ji vis atsilieka nuo merginų šioms einant maudytis. Atmosfera tampa dar labiau įtempta, kai balkone merginos svarsto, kodėl staiga iš stovyklos išvyko viena mergaitė. Apskritai visą filmą neapleidžia jausmas, kad tuoj nutiks kažkas siaubingo. Galiausiai režisierė palieka atvirą klausimą – ką moters kūnui gali reikšti menstruacijų pradžia. 

Iš asmenine patirtimi pasikliaujančio Rinaldo Tomaševičiaus jau žinai, ko maždaug tikėtis. Naujas jo darbas „Pasaka kaip gyvenimas“ – priešnaujametė tragikomedija, fone vis skambant Vivaldi „Metų laikams“. Filme save vaidina ne tik tikri benamiai – prieš kamerą stoja ir pats Rinaldas, vaidinantis namo šeimininką, norintį iškeldinti čia nelegaliai įsikūrusią spalvingą kompaniją. Sunkoka būtų režisieriui prikišti „černuchos“ estetizavimą: jis nekuria distancijos, o ir kiti filmo herojai prieš kamerą jaučiasi natūraliai. Įtikina ir gyvenimui pritaikytas interjeras. Akivaizdu, kad kai kurių personažų naktys spalvingesnės už kai kurių iš mūsų dienas. Dokumentinio ir vaidybinio kino stilių maišymas šiame darbe pasiteisino, tačiau pritrūko minties gelmės, taigi filmas palieka situacijų komedijos įspūdį. 

Gintarė Parulytė savo filmu „Sujip“ pasiūlė kamerinę dramą ir visą ekraną atidavė aktoriui Kęstučiui Cicėnui. Labai greitai paaiškėja, kad jo personažas Aleksandras dirba psichologinės pagalbos linijoje ir kad tai pirmoji jo darbo diena. Tokių istorijų kine – ne viena, jos tarytum savotiški psichologiniai kelio filmai, kur pagrindinis veikėjas galiausiai kažką pasiekia arba ne. Ir štai suskamba pirmas telefono skambutis. Skambina, pasirodo, buvęs alkoholikas, norintis nusižudyti, tačiau iš jo moralizuojančio tono sunku tuo patikėti. Dviejų veikėjų pokalbis trunka apie dvidešimt minučių, tačiau nelabai įtikina nuoširdumu: ar dėl Cicėno negebėjimo įsijausti į psichologo vaidmenį, ar dėl banalokų kalbų ir pamąstymų: žmonės per mažai žiūri į viršų, daiktai gali atlikti savo funkciją arba nužudyti, mano lentynose knygos, kurios padėjo pažinti pasaulį ir pan. Skambinančiajam toliau pasakojant savo vaikystės nuodėmę, o besiklausančiam apatiškai klausantis, gana greit tampa aišku, kaip abu veikėjai susiję. Deja, filmui nepadėjo ir labai stambūs Cicėno veido planai – kad ir kaip juos tyrinėjau, veide įsispaudusios gyvenimo tragedijos ir atleidimo įžiūrėti nepavyko...

Į programą buvo atrinkti dar du studentiški darbai. Milda Augustaitytė savo dokumentiniam filmui „Subtilus reikalas“ rado tikrai spalvingą asmenybę – anatomijos profesorių Dainių Haroldą Paužą, išvaizda ir manieromis labai primenantį G. K. Chestertono personažą – detektyvą tėvą Brauną. Nors Paužos žmona taip pat anatomė, ji rūpinasi, kad vyras „nesulekterėtų“, t. y. renkasi filmus ir skambina jam, kad vakare prie jos prisijungtų „Romuvos“ kino teatre, o ne „Akropolyje“. Profesorius Pauža ne tik su pasimėgavimu, kaip koks „Michelin“ šefas, pasakoja apie skrodžiamus kūnus, bet ir augina karvelius, stebi gamtoje paukščius, yra šmaikštus dėstytojas, vis primenantis studentams, kad vieną dieną ir jų smegenis kažkas pjaustys, taip pat kaip mažus vaikus tramdantis nesidaryti asmenukių su palaikais, nors juose, matyt, atpažįsta save jaunystėje. Deja, filmo pabaigoje režisierė, galbūt dėl nepatyrimo, formuluoja gana naivius klausimus, į kuriuos Pauža ne itin linkęs atsakyti, o gal jam jie tiesiog neįdomūs...

Vienas iš silpniausių filmų programoje – Klaudijos Matvejevaitės „Koziriai“. Jau nuo pirmų akimirkų stringa aktorių Žygimantės Elenos Jakštaitės ir Kamilės Galkutės vaidyba – ne dėl jų neprofesionalumo, bet dėl palaidos dramaturgijos, kur, regis, nė viena veikėja tiksliai nežino, ką turi įkūnyti. Pokalbiai taip pat labai nenatūralūs (gal nebesuprantu jaunosios kartos?), o neaiškiame apleistame lofte jaunuoliai taip nuobodžiai leidžia laiką, kad nuolat savęs klausdavau – negi jie iš tikrųjų taip nuobodžiai gyvena? Kažkodėl ryškiausiai prisimenu vieno vaikino repliką Jakštaitės veikėjai: „Tavo tėvas teroristas? Nes tu tokia bomba.“

Visame šiame jaunosios kartos laimių ir nelaimių kontekste absoliučiai pasimetė estų menininkės Anu-Lauros Tuttelberg animacinis eksperimentinis filmas „Kai išskrenda paukščiai“ („On Weary Wings Go By“, Lietuva, Estija), poetiškai pasakojantis apie gyvybės trapumą (visi personažai sukurti iš porceliano) susidūrus su gamtos stichijomis. Režisierė savo filmo herojus stebi ir filmuoja natūralioje atšiaurioje gamtinėje aplinkoje, kur galiausiai gamta laimi, o visa kita pasmerkta išnykimui.