Aktyvistas

Nuo pirmų minučių spalvinė gama, melancholiškas džiazo garso takelis užduoda filmo toną – jame nebus aršumo, išskyrus anti LGBTQ+ tobulai atrinktą masuotę, atsiras tam tikro gyvenimiško nuovargio ir suvokimo, kad rūšiuoti galima tik atliekas. Kaip ir būdinga klasikiniam nuarui, detektyvinę istoriją pradeda pasakoti užkadrinis balsas. Ar jis patikimas pasakotojas – teks spręsti žiūrovui. Iš savo perspektyvos istoriją pasakoja Andrius (Robertas Petraitis) – spaustuvėje dirbantis jaunuolis, pats niekada nelaikęs savęs aktyvistu. Jis nemėgsta „afišuotis“ ir tiesiog nori ramiai būti su mylimuoju, nors kartais ir priekaištauja, kad jam atsibodo „miegoti su visos Lietuvos gėjų problemomis“. Jo partneris Deividas (Elvinas Juodkazis) – LGBTQ+ Kauno bendruomenės lyderis, nors, regis, jau pats pavargęs kovoti su „vėjo malūnais“, besiblaškantis tarp pareigos ir noro būti su Andriumi. 

Tačiau Deividui nebus lemta išspręsti vidinių dramų – jis nužudomas. Nuo tos akimirkos prasideda Andriaus kelionė – jis ne tik užsispyrusiai ieškos žudiko, nes visi aplinkui abejingi (svetimo skausmo nebūna), bet ir ras savo vietą. Keršto troškimas ir neviltis verčia Andrių atsisakyti savos tapatybės, tad tapimas neonaciu nėra tik siužetinis posūkis, bet ir skausminga vidinė kelionė, kurioje prireiks iš naujo suvokti, kas yra ne tik jis pats, bet ir aplinkiniai vadinamieji bičiuliai ir priešai. Beje, visi antraplaniai vaidmenys turi ir autentiškumo, ir autoironijos. 

Visame filmo fone pavadinimas įgauna apgaulingą ir ironišką prasmę – kas gi tas aktyvizmas ir aktyvistai tikrame gyvenime: patys savo šešėlių kartais bijantys LGBTQ+ nariai, socialiniuose tinkluose garsiai ištransliuotas įrašas ar kasdienis tylus atsisakymas nusileisti? Garsiai toleranciją propaguojantys ir „proteguojantys“ politiniai veikėjai ir visuomenininkai? Ar tas, kuris eina į gatvę, o gal tas, kuris rizikuoja prarasti savo vietą bendruomenėje vien todėl, kad laikosi savo įsitikinimų? Žiūrint filmą, neapleido mintis, kad kai kurie personažai turi realius prototipus, be to, niekas nėra šventa karvė, net ir pati LGBTQ+ bendruomenė, kurioje esama ir trinties, ir savų peripetijų bei intrigų. Tad galiausiai, regis, Andrius tampa tikriausiu ir nuoširdžiausiu aktyvistu – ir idėjiškai, ir dėl savęs paties. 

Tokius klausimus Zabarauskas kelia ne pamokslaudamas, o pasitelkdamas nuaro stilistiką ir melodramatišką toną. Kaunas filme tampa personažų pratęsimu: niūrus, ironiškas, pilnas šešėlių. Režisierius nevengia ir kino klišių, veikiau jas paverčia intelektualiais žaismingais mirktelėjimais žiūrovui. Ko vertos vien sekso scenos, kur kinematografinis orgazmo pavaizdavimas priverčia nusišypsoti, jei priimi režisieriaus žaidimo taisykles. Femme fatale figūra ar niekšas gėjus, piktos lesbietės – tai atpažįstami klasikiniai stereotipai, tačiau filme jie tampa ne tikru pavojumi, o veikiau ironiškais objektais. Taigi šiuo filmu režisierius erzina ir tuos, kurie tyliai viduje laiko save „aukštojo meno“ adeptais.

Pažiūrėjusi „Aktyvistą“ dar kartą įsitikinau, kad šiuolaikiniame lietuviškame kine trūksta tokių filmų – mūsų režisieriai dažniau renkasi neutralumą, vengdami aštresnių temų. Zabarauskas vis dėlto įrodo, kad kinas gali veikti ir kaip kinematografinis malonumas, ir kaip diskusijos katalizatorius, kviečiantis susimąstyti, kokia yra mūsų visuomenė ir mes patys, bijantys pasižiūrėti į veidrodį, užtat labai gerai matantys kitus.

Drįsčiau Romą Zabarauską pavadinti lietuviškuoju Spike’u Lee – puikiai išmanančiu kino meną ir istoriją, angažuotu, nuoširdžiai piktu, bet kartu neprarandančiu vilties. Jis išdrįsta paerzinti tiek snobišką progresyvumą, tiek konservatyvią abejingumo poziciją, gal todėl mūsų kine jis iki šiol yra balta varna. Nepaisant ironijos, nuariško cinizmo, sumišusio su melodramatiškumu, režisierius išlieka utopistas, vis dar tikintis, kad gali būti kitaip. Net jei šiandienos politinių įvykių fone tokia vizija atrodo beveik neįmanoma.