BIX beveik NIRVANA

Jau juostos pavadinimas kala tiesiai į dešimtuką. Tai užuomina į legendinį mūsų popmuzikos pasaulio gandą, kad buvo laikai 9-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai kažkur Vakaruose, regis, viename Berlyno klube, „Bix“ koncerte apšildė „Nirvaną“... Ir tai, kaip paaiškėja filme, tikras faktas iš grupės sėkmės istorijos. 

Bet ar tikrai filme pasakojama sėkmės istorija? Gal nesėkmės? O gal per ilgą grupės gyvavimo laiką susipina ir viena, ir kita? Jei įvairios apmąstymų intonacijos apie tai savaime suprantamos pokalbiuose su grupės nariais, filmo režisūra reikalautų aiškiau artikuliuotos ir kryptingiau vedamos svarbiausios filmo temos, nurodomos pavadinime. Filme gana išsamiai pasakojama „Bix“ istorija – nuo pat susikūrimo iki šių dienų, tačiau aiškesnių akcentų, kas nulėmė tokį šios vienos ryškiausių ir populiariausių Lietuvos grupių likimą, kas sąlygojo jų lemtingus pasirinkimus tapti ne beveik, o tiesiog tokiems garsiems kaip „Nirvana“ neatskleidžiama. Žiūrint filmą, kažkur ore pakimba klaustukai apie buvusias „Bix“ dideles galimybes Prancūzijoje, vis dėlto nepasirašytą kontraktą JAV ir kitus grupės istorijos vingius. 

Kuriant biografinius filmus, ypač apie ryškius menininkus, visada sudėtinga išlaviruoti tarp skirtingų požiūrių: kiek režisieriui bus leista įgyvendinti savo viziją, kiek patys herojai sutiks būti parodyti taip, kaip juos mato kūrėjas, ir kiek jie sieks formuoti savo ekraninį įvaizdį. Grupės lyderis Samas – Saulius Urbonavičius – šiame procese tvirtai laiko filmo naratyvo vadžias. Filme daugiausiai girdime jo pasakojimus, prisiminimus. Jis ir čia išlieka frontmenu, iš kurio perspektyvos pateikiama „Bix“ istorija. Nors Vėlyviui kartais pavyksta chuliganiškai pričiupti ir kitokį Samą. Kad ir tuose trumpuose archyvinio interviu kadruose, kur jis sumišęs, toks lyg užkluptas kažką negera darantis vaikas išpažįsta: esu pijoks, nu kas ten dar...

Režisierius suaudžia labai sodrų, daugiasluoksnį filmo audinį. Jis drąsiai, spalvingai, su maišto polėkiu kaitalioja archyvines nuotraukas ir filmuotą medžiagą, kitų kūrėjų filmus, interviu, vaidybinius elementus ir inscenizaciją. Po šiuo audiniu pulsuoja tokia energija, kokia ir pasižymėjo „Bix“. Tai tiksliai dera su Vėlyvio vizualiai intensyviu režisūriniu braižu.

Filme nuolat keliaujama laiku – iš dabarties persikeliama į praėjusius metus, ir vėl grįžtama į šiuos, ir vėl į praeitį ir t. t. O pokalbiams muzikantai atvedami į inscenizuotą Šiaulių kultūrkės rūsį. Jų pasakojamos istorijos pateikiamos ne formaliose, o prasmę kuriančiose erdvėse. Jos tampa savotiškomis laiko kapsulėmis, kuriose susitinka „Bix“ tada ir dabar, kuriose šiandien jau pusamžiai žmonės gana atvirai kalba apie jaunystės paklydimus ir džiaugsmus, nevengia ironijos, savikritikos, skaudesnių prisipažinimų.

Filme kalba ir grupei artimi žmonės, su kuriais „Bix’us“ suvedė likimas – Andrius Mamontovas, Marijonas Mikutavičius, Darius Užkuraitis, Dovydas Bluvšteinas, Sandra Straukaitė, Algirdas Kaušpėdas ir kiti. Girdime žinomų mūsų kultūros žmonių atsiminimus – ką „Bix“ reiškė jiems. Ryškėja ne tik šios grupės, bet ir visos kartos portretas. Taip filme sukuriamas labai svarbus dalykas – atsiranda to laiko, Nepriklausomybės pradžios pojūtis, perteikiama to meto energija, pašėlusi laisvės dvasia, polėkis, beprotybė ir skurdas. Tik tokiais laikais, matyt, ir galėjo nutikti ši beveik „Nirvanos“ istorija su lietuviška postpanko grupe iš Šiaulių, repetavusia ir gyvenusia kultūrkės rūsyje, virusia gitaros stygas prieš koncertus, rinkusia bikus (iš kur, kaip paaiškėja, ir atsirado grupės pavadinimas), ir kūrusia tokią muziką, kokios norėjo, kuri vėliau sėkmingai šokdino publiką Vakarų sostinių klubuose. 

Filme juntama ir lengva nostalgija, tačiau ja neužsižaidžiama. Nostalgiška jau pasirinkta žiedinė pasakojimo struktūra. Filmas prasideda scena, kai Samui pristatomas siuntinys – juosta su kadaise Vokietijoje garso režisieriaus įrašytu jų koncertu. Tais laikais tai buvo toks neregėtas dalykas, kad muzikantai, mandagiai padėkoję, tą įrašą tiesiog paliko Vokietijoje. Įrašas tampa filmo išeities tašku, simboliniu impulsu leistis į praeitį, grįžti į maršrutus, kuriais „Bix“ kadaise keliavo. Ir nuo šio taško prasideda inscenizuota, bet emociškai tiksli jų dabartinė kelionė į Berlyną: vėl į autobusą, vėl į kelią, vėl į ritmą, kurio neištrynė nei laikas, nei patirtys.

Keliaudami į Berlyną, „Bix’ai“ kartu tempiasi ir savo talismaną – pripučiamą kiaulę. Ji simbolizuoja ir gyvulišką, tik „bliūdą“ prieš save matantį padarą, ir kartu tai groteskiškas pankiškumo ženklas, žaisminga, absurdiška, bet svarbi grupės tapatybės dalis. Filme suvaidinamos pankiško humoro scenelės, būdingos ir „Bix“, ir šiam režisieriui – tikro paršelio pavogimas, jo kepimas ir valgymas. O grupės bridimas per upę – tarsi simbolinė ritualinė apeiga, dar kartą patvirtinanti: „Bix“ visada bandė išlikti savimi, net jei tai reiškė absurdiškas situacijas, kvailystes ar pavojus.

Kelionėje „Bix’ai“ vėl atsiduria vietose, kuriose kadaise koncertavo ar įrašinėjo savo kūrinius, randa senus pažįstamus, vėl groja ten pat, net atkartoja senas nuotraukas – tarsi mėgindami prisiliesti prie praėjusio laiko.

Filmas užbaigiamas ta pačia siuntinio scena, taip sujungiant pradžią ir pabaigą į pasakojimo ratą. Tarp filmą įrėminančių scenų – „Bix“ istorija, papasakota bandant aprėpti daug įvykių, temų, todėl kartais kiek chaotiškai. Istorija apie grupę, kuri išsiveržė iš Lietuvos provincijos ir staiga atsidūrė pasaulio scenose. Bet ir apie grupę, su kuria tas pasaulis visada liko šiek tiek prasilenkiantis – lyg ranka pasiekiamas, bet vis tiek išslystantis.