Irena

Kaip svarbu nekeršyti ir gyventi švaria sąžine, byloja ir naujojo Žickytės filmo herojė – literatūros profesorė, germanistė, teatro kritikė, atviros visuomenės kūrėja Irena Veisaitė (1928–2020). Jai teko išgyventi bene sunkiausius Lietuvos istorijos laikotarpius: Antrąjį pasaulinį karą, Holokaustą, sovietų okupaciją, stalininį terorą... Tačiau nei ribinės patirtys, nei siaubingi išbandymai, tekę tuomet dar visai jaunutei merginai, jos nepalaužė. Atvirkščiai, net ir praradusi savo artimuosius, susidūrusi su epinio masto blogiu, ji sugebėjo atleisti ir neteisti – į sveiku protu nesuvokiamą žiaurumą ir neapykantą ji atsakė atjauta ir meile. Neatsitiktinai subtili, švelni šviesa persmelkia visą filmą, kuris ir pavadintas tiesiog herojės vardu – „Irena“. Taip į šią iškilią asmenybę kreipdavosi buvę studentai, draugai, kolegos, įvairaus amžiaus bei tautybių bendraminčiai ir bendražygiai – žodžiu, visi, kuriems teko garbė ją pažinoti. Filmas, prasidėjęs pačios režisierės pasakojimu apie Vilnių – miestą tarp Rytų ir Vakarų, – persikelia į ypatingus namus, kuriuose vyksta šventė. Irena vos spėja atsakinėti į telefono skambučius, kai prie durų jau beldžiasi svečiai, sveikinantys profesorę su 92-uoju gimtadieniu. Bet netrukus džiaugsmingas šurmulys nutyla – operatoriaus Eitvydo Doškaus kamera fiksuoja ištuštėjusią erdvę, kur dar visai neseniai aidėjo juokas ir netilo kalbos. Gyvenimas pakoregavo išankstinį filmo scenarijų – įsisiautėjus kovido pandemijai, 2020-ųjų gruodį, Irena Veisaitė iškeliavo amžinybėn. Liko tik nuotraukos, paveikslai, pilnos knygų lentynos ir archyvuose saugomi įrašai – tas trapus prisiminimų koliažas, kurį režisierė dėlioja itin kruopščiai ir atsargiai. 

Emocionalus, fragmentiškas pasakojimas paklūsta ne tiek herojės biografijos chronologijai, kiek etinei filmo autorės nuostatai – kalbėti iš asmeninės perspektyvos, pripažįstant nemalonią tiesą, kad tenka iš naujo atrasti ir perversti savojo miesto istorijos puslapius, pažymėtus kruvina dėme – Holokausto tragedija. Vilnius, kadaise vadintas „Šiaurės Jeruzale“, po Antrojo pasaulinio karo pasikeitė neatpažįstamai. „Nežinau, kiek jame liko išminties, bet tylos atsirado gerokai per daug. Sovietai atkirto mus nuo pasaulio geležine uždanga penkiasdešimčiai metų, – mano karta užaugo toje tyloje“, – už kadro skamba režisierės žodžiai, dinamiškai keičiantis prieškarinio ir dabartinio Vilniaus vaizdams. Žvilgsnis tarsi netyčia užkliūva už kulkomis suvarpytos senamiesčio sienos – praeitis gyva, ji niekur nedingo, ji egzistuoja šalia, net jeigu mes ją ignoruojame. Būtent atminties archeologija savo kūryboje dažniausiai remiasi Giedrė Žickytė, bandydama suvokti žmogiškųjų kelių ir klystkelių paslaptis. Kas lemia, kad vieni, patekę į istorijos mėsmalę, lieka ištikimi sau, o kiti persisunkia neapykanta ir tampa budeliais? Kaip įmanoma begalinio žiaurumo akivaizdoje neprarasti orumo ir tikėjimo – Dievu, žmogumi, pasauliu?.. 

Pasitelkdama archyvuose saugomą filmuotą medžiagą, fotografijas, pačios Irenos Veisaitės interviu, duotą JAV Holokausto memorialiniam muziejui, režisierė palaipsniui atveria vis gilesnius istorijos bei skausmo klodus. Nerūpestingumu alsuoja prieškario Kaunas, kuriame gimė ir augo Irena: Nemune plūduriuoja baržos, ant kranto žvejoja vaikai, o Laisvės alėja vaikšto elegantiškai pasipuošę vyrai ir moterys. Viena pora su didžiuliu glėbiu gėlių šypsosi traukinio lange – tai Irenos tėvai, išsiruošę kelionėn ir net neįtariantys, kas jų laukia. Dar prieš karą, 1938 metais, šeima išsiskyrė, tad mergaitė liko gyventi su mama. Tačiau atostogas ji galėjo leisti su tėvu, kuris nusprendė parodyti dukrai Europą, įskaitant ir nacistinę Vokietiją. Pagrindinėse Berlyno gatvėse ir parkuose jau „puikavosi“ užrašai: „Geltoni suoliukai – žydams“. Nors Hitlerio įstatymai užsieniečiams negaliojo, tėvas paprašė dukters bent trumpam prisėsti ant geltonojo suoliuko, kad suprastų, ką reiškia būti atskirtam nuo visuomenės...

Iš užmaršties iškyla vis nauji prisiminimai, aiškėja naujos detalės, veriasi vis nauji pragaro ratai. Judrias miestų gatves užplūsta tankai, vienus okupantus keičia kiti, o blogis kasdien auga geometrine progresija. Patys iškalbingiausi filmo kadrai byloja be žodžių, – tai tiesiog nespalvotos nuotraukos, kuriose užfiksuotos makabriškos egzekucijos – mirties konvejerį įsukusi „Didžioji akcija“, neregėto žiaurumo „Lietūkio“ garažo žudynės... „Apie tai negaliu kalbėti“, – Irena nusuka akis. Kažkur tuose piktadarysčių akivaruose pražuvo ir jos motina – Sofija Štromaitė-Veisienė. Baltaraiščiai išsivedė ją tiesiai iš ligoninės 1941 metų vasarą. Daugiau Irena mamos nematė, tačiau atmintyje visam gyvenimui išliko jos žodžiai: „Gyvenk pagal savo galimybes, gyvenk tiesoje ir, svarbiausia, – niekada nekeršyk...“ Šitos paradoksalios ir sunkiai suvokiamos empatijos filme daug – ji iškyla kaip priešprieša tamsai ir nevilčiai, tapdama universaliu žmogiškumo simboliu. Kaip brangiausią relikviją Irena rodo dvi nuotraukas: vieną motinos, kuri ją pagimdė, kitą – moters, kuri padėjo išgyventi. Veisaitės globėjos Stefanijos Ladigienės drąsa ir pasiaukojimas pratęsia kitą svarbią filmo temą – žydų gelbėtojų, išdrįsusių padėti žmonėms, o ne juos naikinti. Rizikuodama savo šeimos, net savo šešių vaikų gyvybėmis, ji priglaudė iš Vilijampolės geto ištrūkusią paauglę. Maža to, būtent šios herojiškos moters dėka Irena pajuto, kas yra tikra artimo meilė. Tačiau istorija ir čia buvo negailestinga: antroji sovietų okupacija Irenai reiškė išlaisvinimą – jai nebereikėjo slapstytis, tačiau 1946-aisiais jos antroji mama buvo suimta ir išvežta į Gulagą, kuriame kalėjo daugiau kaip dešimt metų... 

„Kažkaip aš labiau prisimenu gerus, o ne blogus dalykus – tokia mano prigimtis, ar tai padeda man išgyventi, nežinau“, – sako Veisaitė viename iš daugybės savo interviu. Jos biografija tiesiog prisodrinta sudėtingų išbandymų ir netikėtų stebuklų, – viską sutalpinti į pusantros valandos pasakojimą nėra paprasta. Be to, profesorės veikla ir gyvenimas skleidėsi įvairių kultūrų fone: priversta bėgti nuo sovietų saugumo, ji baigė germanistikos studijas Maskvoje, vėliau grįžo ir dirbo Lietuvoje, o laimę atrado Estijoje, kur susipažino su savo antruoju vyru, teatro ir kino režisieriumi Grigorijumi Kromanovu. Apie asmeninius santykius ir pirmosios šeimos subyrėjimą filmo herojė kalba nedaug, o režisierė taip pat išlaiko pagarbų atstumą, palikdama daug erdvės apmąstymams, pačių žiūrovų suvokimui ir refleksijai. Meistriškai tikslus Danieliaus Kokanauskio montažas leidžia pajusti neretai tik nuotraukose matomų personažų emocijas, atliepia skirtingų laikų dvasią, susieja išsibarsčiusias geografines erdves į vientisą, vizualiai įtaigų filmo audinį. Jo centrinė figūra, žinoma, yra profesorė Irena Veisaitė, tačiau ne mažiaus svarbūs yra jos pirmosios bei antrosios motinos portretai, taip pat dar vienas, apie kurį iš pradžių tik užsimenama. Kamera trumpam stabteli ties jaunos, besišypsančios merginos nuotrauka, prie jos vis sugrįžtama, o už kadro skamba meditatyvi, skaidri iki tyrumo melodija – Arvo Pärto fortepijoninė kompozicija „Für Alina“, skirta Irenos dukrai Alinai, kartu su tėvu išvykusiai gyventi į Londoną. Garso takelis suteikia filmui antrą kvėpavimą, išreiškia žodžiais nenusakomą ilgesį. Pirštai vos liečia klavišus, tarsi liestųsi prie kažko sakralaus, – šis epizodas atsikartoja tuomet, kai kalbėti yra pernelyg skaudu ir sunku.

Filme formuluojamas esminis egzistencinis klausimas: kaip surasti kelią ne naikinti, o kurti? Į šį klausimą Irena Veisaitė atsakė visu savo gyvenimu – ji surado santarvės kelią, palikdama ryškų pėdsaką ir kultūriniame, ir visuomeniniame Lietuvos gyvenime.