Laivas

Archyviniai pradžios kadrai dvelkia tuo keistu 9-uoju dešimtmečiu – šokėjai aptemptais rūbais ir pašiauštais plaukais sinchroniškai juda pagal elektroninės muzikos ritmą. O tada – pirmyn į pažintį su filmo herojumi (kuris, manau, buvo ir matytuose kadruose), nors pats jis ilgai nepasirodo ekrane. Operatoriaus Vytauto Katkaus kamera erzina: šokėjas vis išnyra kaip mitinė būtybė, šmėsteli skrybėle, ekstravagantiškomis pirštinėmis, o kai pagaliau pamatome jo figūrą, tai ji toli. Jau šokių konkurse iš karto supranti, kad prie vertintojų staliuko sėdi jis, bet tikrojo pasirodymo nelyg vakaro žvaigždės dar teks palaukti. Tačiau už kadro girdimas jo pasakojimas – nuo komiškos pirmos pažinties su Vakarų muzika iki netikėtai užbūrusio šokių pasaulio, į kurį jis įsibrovė tiesiog chuliganiškai – tiesiai pro langą. Apie sudėtingą vaikystę – dalis jos prabėgo internate – ir galbūt ne pačią lengviausią dabartį (apie šią belieka spėlioti tik iš nufilmuotų kadrų namuose) kalbama mažai. Erdvės tokioms temoms galėtų būti daug, pavyzdžiui, šuoliui iš socialinio paribio į šlovę (istorija juk verta Holivudo) ar apie geriausius profesinius metus, pasibaigusius kartu su restoranų kultūros žlugimu atgavus nepriklausomybę. Tačiau režisierė nepameta savo vizijos ir temoms nepasiduoda, klausimais neprovokuoja ir savo herojaus.

Turbūt galima sakyti, kad Paliušytė filme konstruoja savo laivą. Algirdo Stravinsko, formavusio Lietuvos šokio veidą, biografija tampa šokio istorija, o pastaroji savo ruožtu virsta pasakojimu apie sudėtingą, tačiau filmo personažams nostalgiją keliantį laiką. Pavyzdžiui, apie minėtą naktinę restoranų kultūrą, juose vykusius renginius ir skambėjusią muziką. Apie šokį, kuris, nors ir nebylus, buvo (ir yra) ne tik saviraiškos priemonė, bet ir laikmečio liudijimas, net savotiškas tekstas. Apie tuometes televizijos pramogas: dalis archyvinių kadrų yra iš laidos intriguojančiu pavadinimu „Vakaro divertismentas“ – niekada su ja nesusidūrusi, galiu tik spėlioti, kas ten vykdavo (fantazija nuneša toli) ir kaip turėjo atrodyti laidos žiūrėtojo vakaras. Ir net apie tai, kad ne tik Stravinskas, bet ir ekrane pasirodantys Norvaišos šokių negalėjo laikyti savo pagrindiniu darbu. Koks vis dėlto siurrealus siužetas iškyla prieš akis įsivaizduojant, kaip ekstravagantiškas vizionierius, režisavęs sunkiai atkartojamus pasirodymus ir gludinęs kūno judesius, darbo dienas leisdavo dirbdamas tekintoju gamykloje vien tam, kad vakare galėtų atsiduoti šokiui.

Surinkta archyvinė medžiaga į filmą įterpiama gana dažnai ir atitinka filmo ritmą. Ir nors ji savaime yra vertinga, suteikianti net atradimo džiaugsmo (pavyzdžiui, aktorė Eglė Mikulionytė šoko breiką!), tai nėra pramoginė pauzė. Archyviniai vaizdai susisieja su už kadro girdimais pasakojimais, juos papildo, reflektuoja ir tampa vientisos istorijos dalimi.

Šokio ir laiko temą pratęsia ir papildomą sluoksnį filmui suteikia šokių mokyklos „Low Air“ šokėjai. Naujos kartos šokėjai bando išmokti vieną Stravinsko šokį ir per gimtadienį „padovanos“ jį laive. Čia svarbus ne tik nostalgijos momentas ar žavus šokėjų bandymas tiksliai atkartoti šokį, kuris, pasirodo, yra gana sudėtingas. Šis kartų susitikimas kalba apie šokio, kaip meno rūšies, efemeriškumą – kiekvienas pasirodymas, net atliekamas tų pačių šokėjų, dėl patiriamos emocijos, publikos, net laiko, bus vis kitoks. Ne veltui šokėjams kyla klausimas – ar repetuojamas šokis turi būti atkartojimas, ar asmeninė išraiška, improvizacija?

Filmo finalas – gimtadienio šventė ir „Low Air“ šokis laive. Tačiau režisierė sąmoningai neparodo nei viso paruošto pasirodymo, nei aplinkinių reakcijos, tarsi primindama, kad tikslas (taip pat ir filmo) – ne vienas pasirodymas, o dviejų kartų susitikimas, kaip tiltas, sujungęs praeitį ir dabartį, atgaivinęs atmintį ir žadantis tąsą. Ir šokis, kas kartą pasakojantis vis kitą istoriją.