Lietuviško kino ir festivalių duobės

Dabar tapo privaloma kiekvienam mažesniam ar didesniam festivaliui turėti bent vieną nacionalinę premjerą. Akivaizdu, kad daugumą susižeria „Kino pavasaris“. Tačiau kažkokia festivalių rengėjų pagarba sau ir žiūrovui turėtų būti. Ypač turint omenyje festivalį, kuris pabrėžia meninės vertės svarbą. Kartais kyla įspūdis, kad bet koks home video gali tapti festivalio auditorijos vertu filmu.

Vytauto Oškinio „Senelio“ kitaip nei home video nepavadinsi. Oškinis filmuoja save ir savo senelį Vytautą Landsbergį bei jų gyvenimą kartu per karantiną. Anūkas gražiai rūpinasi seneliu, tačiau dėl to kasdienybės miniatiūros filmu netampa. „Seneliu“ tarsi siekta parodyti kitą, nemonumentalią Tautos vado pusę, parodyti jį kaip senstantį, tačiau nepailstantį, kuriantį žmogų arba tiesiog šeimos narį. Tad matome, kaip Landsbergis kuičiasi tarp savo popierių, diktuoja anūkui savo raštus, atsakinėja į žurnalistų klausimus per „Zoomą“, kartu su anūku klausosi mišių arba žiūri archyvinius Sausio 13-osios kadrus. Tačiau akivaizdu, kad dialogas tarp Oškinio ir Landsbergio (didžiojo ir mažojo Vytauto, kaip filme sako pats Landsbergis) nevyksta. Dažniausiai Landsbergis kažką postringauja, o Oškinis linkčioja galva. Tad atrodo, kad anūkas tiesiog bando kurti filmą apie savo garsųjį giminaitį ir neturi ko pasakyti nei apie Senelį, nei apie gyvenamą laiką.

Akivaizdu, kad ir Andrius Žemaitis nelabai turi ką pasakyti. Debiutuojantis režisierius norėtų kurti arthausinį filosofinį kiną, bet jo „Tabasco“ – tiesiog makalynė, penkiolikta Šarūno Barto ir Algimanto Puipos stiliaus kopija, sukergta su instagramo estetika. Žinoma, kaip ir pridera save gerbiančiam arthauso kūrėjui, pasakojimas yra padrikas ir punktyriškas. Svarbiausia čia atmosfera, kuriama neprofesionalių aktorių, kurių veiduose ryškūs ilgamečio alkoholizmo padariniai, estetizuotų sugriuvusio lietuviško kaimo vaizdų ar ilgai ir nuobodžiai filmuojamų pelkių, apleistų industrinių erdvių. Dar pridėtos siurrealistinės išgertuvių scenos ir iš lietuviškos populiariosios muzikos sudurstytas garso takelis. Už kadro mintimis apie vaikystę ir gyvenimą dalijasi pagrindinis veikėjas – anemiškas Rimas Šileikis, kuris vaidina save. Filme jis grįžta į gimtąjį kaimą, kad rastų prasigėrusį brolį ir, žinoma, save. Akivaizdu, kad Žemaičiui kur kas svarbiau ne suformuluoti mintį, bet tai, kaip ją parodyti. Todėl bandoma kuo išradingiau nufilmuoti kiekvieną kadrą, rasti kuo įdomesnį rakursą ar kompoziciją. Žinoma, filmuojama kino juostoje, nes tai savaime tarsi pakelia filmo vertę ir atrodo meniškiau. Na, ir viskas turi vykti laabai lėtai, būtini asociatyvūs nukrypimai, sapnai (kaip be jų!), nes lėtas filmo tempas ir trukmė (dvi su puse valandos) taip pat yra vienas išorinių arthauso bruožų. Tačiau mane labiausiai nustebino įvairių sovietmečio artefaktų fetišizavimas. Filme daug sovietinių daiktų, laikraščių, erdvių, interjerų, pastatų ir t. t. Tai grynas estetinis gestas, nes sovietinė praeitis filme niekaip nereflektuojama. Nesinori pulti „išrašinėti“ diagnozių, tačiau lietuvių kine, regis, tai dar nematytas reiškinys.

Reti lietuviškame kine vyresnio amžiaus veikėjai dažnai būna labai stereotipiniai. Mantas Verbiejus su scenarijaus bendraautoriu Gediminu Cibulskiu, regis, nusprendė situaciją pakeisti ir parašė feel good scenarijų apie tai, kad rasti tikrąją meilę niekada nėra vėlu. Jų „Smėlis tavo plaukuose“ primena meksikietiškas muilo operas ne tik dėl į visas puses trykštančio patoso, bet ir dėl to, kad filme nepaisoma jokių dramaturginių ar logikos dėsnių. Pavyzdžiui, vienas didžiausių mane kamavusių klausimų: iš kur Jūratės Onaitytės herojės vis keičiami rūbai, kai iš namų nuo šlykštaus vyro pas naują simpatiją ji išvyko visai be nieko? Arba kaip moteris, vaikščiojanti su lazdele dėl patirtos traumos, stebuklingai sužino, kur gyvena jos mylimasis, ir įlipa pas jį kopėčiomis pro langą? Tokių kuriozų filme ne vienas ir ne du. Tai prisideda prie „Smėlis tavo plaukuose“ sąlygiškumo, kuris iš dalies kuriamas sąmoningai, bandant dangstyti iš piršto laužtą personažų psichologiją ir dramaturgines duobes (pvz., filme užsimenama apie negimusį kūdikį kaip Onaitytės herojės alkoholizmo priežastį, tačiau ši tema visiškai nevystoma). Verbiejus vis įterpia į pasakojimą praeities epizodus, patetiškas šokio scenas. Tačiau jų neužtenka užmaskuoti personažų, kuriems duotas vienas ar du bruožai, karikatūriškumo: Juozas Budraitis vaidina kartėlio persmelktą vyrą, Onaitytė – visų nesuprastą baleriną, Liubomiras Laucevičius – demencijos kamuojamą dailininką ir šiaip visų galų menininką, Laima Akstinaitė – nutolusią ir kontroliuojančią dukrą. Viską vainikuoja banalūs dialogai, nusaldinti saulėlydžių bei saulėtekių vaizdeliai ir finalinis pasiaukojimas dėl meilės. 

Juozas Budraitis pasirodo dar viename filme – Nerijaus Mileriaus „Senio kelionėse“, kuriose atlieka pagrindinį vaidmenį, mat filmas apie jį. Milerius sakė, kad kurdamas šį dokumentinį filmą tiesiog norėjo pabūti su Budraičiu. Faina dėl Mileriaus, praleido laiko su vienu svarbiausių Lietuvos aktorių, kuris per savo karjerą sukūrė virš 120 vaidmenų. Bet ką po filmo turėtų išsinešti žiūrovas? Atrodo, kūrėjai net nenusprendė, kam skirtos „Senio kelionės“. Ar žiūrovams, nieko nežinantiems apie Budraitį (jaunesnės kartos), ar kolegoms ir kitiems puikiai jį (at)pažįstantiems? Nes bičiuliai visus Budraičio „bajerius“ bei pomėgius ir taip žino, o jaunesnė karta po filmo gali išsinešti nebent įspūdį, kad aktorius mėgsta leisti laiką su anūke. Net „Senio kelionėse“ naudojamos kitų filmų ištraukos nenusipelnė būti įvardytos, kaip ir kiti pasirodantys žmonės. 

Bent jau man po „Senio kelionių“ tapo akivaizdus režisieriaus Mileriaus bejėgiškumas. Jis nemoka priartėti prie savo herojaus, o šis Milerių laiko per ištiestos rankos atstumą. Dėl to režisieriui tenka sugalvoti įvairių atrakcijų, kad sudomintų Budraitį. Jie važiuoja į Klaipėdą, kur Budraitis prisimena savo vaikystę (čia išryškėja gana smurtiniai prisiminimai, bet tai filme nereflektuojama), lanko Budraičio kolegas, su kai kuriais aktorius nebendravo daug metų, todėl pokalbiai paviršutiniški ir net nežinau, ką duoda filmui. Kaip ir ištempta scena su griaučiais, kuri, Mileriaus įsivaizdavimu, matyt, turėjo nuskambėti metafiziškai? Kūrėjai lankosi gamykloje, kur dirba aklieji, mat Budraitis prieš tai užsimena, kad jį domina aklųjų pasaulio pajutimas. Dar vykstama į Italiją, kur aktorius susitinka su Zuzana Kocúriková (jie kartu nusifilmavo Jano Schmidto „Lanfiero kolonijoje“ (1969), nors kuo šis ar kitas filmas svarbus Budraičio karjeroje, nesužinosime) ir išgirstame daugeliui (?) žinomą istoriją, kad Michelangelo Antonioni kvietė Budraitį filmuotis, tačiau „rusai pasakė „ne“. Bet ką sovietinė kino sistema davė ir ką atėmė, nėra reflektuojama. Reikia tikėtis, kad bent jau Budraitis ir filmavimo grupė gerai praleido laiką...

Nors Šarūno Barto „Lagūnos“ nepavadinsi geriausiu režisieriaus kūriniu, jis vienintelis iš visos aukščiau aptartos plejados rodo, kad autorius supranta amato principus, žino, kaip konstruojamos metaforos ir randasi potekstės, kaip veikia montažas ir kiti elementai. Tačiau „Lagūną“ sunku žiūrėti. Ir ne dėl temos svorio. Filmo išeities taškas – Bartas su savo jauniausia dukra Una Marija keliauja į Meksiką, Ventaniljos lagūną Ramiojo vandenyno pakrantėje, kur avarijoje žuvusi vyresnėlė Ina Marija praleido paskutines atostogas su savo tėvu. Čia Bartas su mergaite bando išgyventi gedulą, o ribą tarp to, kas tikra, suvaidinta ar kas režisuojama prieš kino kamerą, reikės nusibrėžti pačiam žiūrovui. 

Bent jau man Barto filmų magija išsisklaidė prabilus personažams ir jam pačiam. „Lagūnoje“ Bartas kalba daug, kartais sako monologus, kartais kalbasi su jaunėle dukterimi. Gyvenimiška patirtis leidžia daryti išvadą, kad didelis skausmas dažniausiai nepasiūlo išminties perlų ar nušvitimo akimirkų, bet atvirkščiai – priverčia kalbėti banalybes. Tad daug jų išgirsime ir „Lagūnoje“. Taip pat išvysime atvirukinių Meksikos, kurios skurde Bartas, regis, rado posovietinio kaimo atitikmenį, vaizdų... Gal tiesiog pavargau nuo tos skausmų mugės, kai visi viešai ventiliuoja savo traumas bei kitas skaudžias patirtis ir tai dažniausiai tėra narcisizmo forma. Regis, ši nuodėmė nesvetima ir kitų straipsnyje aptartų filmų kūrėjams.