Siena

Nuo pirmųjų minučių Jonynas stumia žiūrovą į ganėtinai teatrališką zoną. Tai nėra sąmoninga brechtiška distancija, o veikiau režisūrinė inercija: perdėtai dirbtinis nejaukumas, kurį kuria ne dramaturginė įtampa, o vizualiniai triukai. Veikėjai taip pat nuo pirmos akimirkos tarsi jau paženklinti fatalizmo ir su vidinėmis sienomis, o jų tarpusavio dialogai ir reakcijos labai tiesiogiai parodo ne bandymą susikalbėti, bet pastangas išlikti savose vidinėse tvirtovėse. Pasirinkta erdvė – atšiauri pasienio zona Rusnėje – turtinga kino medžiaga. Ir iš tiesų, gamta čia tampa veikėja: žemė ir vanduo, migla ir šaltis kuria riboženklių pasaulį, kuriame kiekvienas žingsnis turi pasekmių. Deja, būtent ši puikiai parinkta aplinka kartais pranoksta personažų psichologiją, nes turi daugiau dramatizmo nei personažų sprendimai.

Pagrindinis filmo veikėjas ornitologas Vilius (Šarūnas Zenkevičius) šiame pasienio peizaže tarsi nuolat klaidžioja tarp dviejų ritmų – išorinio kriminalinio pasaulio, kuris jį vis giliau traukia į kontrabandinę veiklą, ir vidinio sąstingio, neleidžiančio užmegzti artimo ryšio su dukra Urte (Urtė Povilauskaitė). Jųdviejų ne itin natūralus bendravimas primena dviejų greta egzistuojančių, bet vis prasilenkiančių pasaulių trajektorijas. Vilius, regis, bando įsigilinti į dukters būseną, tačiau tą daro labiau dėl neaiškios kaltės jausmo nei dėl noro užmegzti tikrą ryšį, nes yra pernelyg įnikęs į autorefleksiją, įsigilinęs į save, kad sveikiau traktuotų aplinkinį pasaulį. Urtė savo ruožtu filme įkūnija kitokį laiko ir erdvės pojūtį. 

Šį tėvo ir dukters atotrūkį subtiliai papildo Eglės Mikulionytės kuriama Elena – ji tampa savotiška tarpininke, sugebančia perprasti Urtės elgesio ritmą ir kartu realistiškai vertinti Viliaus sutrikimą. Priešingai nei kiti filmo veikėjai, Mikulionytės herojė egzistuoja čia ir dabar, kasdieniame pamario laike, o ne metaforinėse interpretacijose. Ji nepersistengia aiškinti jų santykio, tačiau pačia savo laikysena parodo, kad supratimas gali būti įmanomas ne per dramatiškus lūžius, o per mažus, beveik nepastebimus gestus. Todėl jos veikėja įveda į filmą šiek tiek žemiško stabilumo.

Kitokį tikrumo pavidalą filmui suteikia ir Danguolės Beinarytės vaidinama kontrabandos vadeiva Vanda. Skamba paradoksaliai, tačiau neprofesionalios aktorės sukurtas vaidmuo filme atrodo įtikinamiausiai: jos buvimas ekrane, santūrus, bet užtikrintas judėjimas erdvėje, žvilgsnis, kuriame telpa ir kontrolė, ir atsargus pasaulio stebėjimas, natūraliai kuria įtampą. Ji filme imponuoja tuo, kad jos ryšys su kriminaliniu pasauliu nėra paverčiamas vien tik siužeto varikliu. Vanda veikia pagal suprantamas, nors ir neartikuliuotas taisykles, bet kartu netampa simboliu ar metafora. 

Jau ankstesnėje Jonyno kūryboje buvo galima įžvelgti, kaip filmo estetika, kadrų kompozicija keliais žingsniais pralenkia turinį. Štai „Sienoje“ kamera juda beveik nepailstamai, keičia rakursus, tarsi bandytų suteikti pasakojimui papildomo dinamiškumo, bet dažniau atrodo, kad ji labiau maskuoja veikėjų būsenas nei jas perteikia. Panašų vaidmenį atlieka ir simboliai. Siena filme pasirodo kaip aiški metafora, tačiau jos prasmė ne visuomet įgyja dramaturginio svorio. Paukščių migracija, GPS siųstuvas, pasienio geografija – visi šie motyvai signalizuoja apie vidines ir išorines ribas, bet funkcionuoja labiau kaip užuominos, nes metaforos logika ne visuomet dera su veikėjų psichologija ar 2000-ųjų černuchos estetika.

Galiausiai „Siena“ palieka nesuderinamo dvilypumo jausmą: tarsi žadamas trileris, bet užstringama Viliaus vidiniame pasaulyje, į kurį labiau žiūrima konceptualiai nei psichologiškai. Filmas iš tiesų siūlo daug: peizažą kaip būseną, veikėjus kaip metaforas, veiksmą kaip moralinį išbandymą, tačiau pats patenka į būvį „tarp“, kur pagrindinio veikėjo namų interjeras baisiai nesiderina su to laiko eksterjeru, kur pasakojama apie ribas, bet jos neperžengiamos. Na, bent jau kaip tradiciniame trileryje tvarka galiausiai atkuriama ir „negerieji“ nubaudžiami.