Svečias

Vaizdelis būtų nykus, jei ne Katkaus (jis ir filmo operatorius) nuo pat pradžių kuriama atmosfera. Katkus nuosekliai vengia stambių Danieliaus veido planų, prikaišioja į kadrą absurdiškų kurortinių atrakcionų, buities detalių, groteskiškų situacijų bei trumpam pasirodančių antrojo plano personažų, o už kadro skamba be galo kokti lietuviška estrada – privalomas tautinių kurortų atributas. Tuščia „Svečio“ erdvė bei išretintas laikas tarsi ir gerai pažįstami, neapsakomai banalūs, nors rudens šviesa suteikia filmui nerimo prieskonį. Tačiau nieko dramatiško neįvyks, nebus aistrų, prikišamų akcentų, ritmo pokyčių, tik Danieliaus viduje atsivers nematomos žaizdos. 

Gali pamanyti, kad Danielius – paprastas gyvenimo statistas, kurį sugrįžimas tėviškėn tarsi pakabino ore: su miesteliu jį sieja nebent vaikystės prisiminimai, o bandymai parduoti butą akivaizdžiai vangūs. Danielius niekur neskuba, nelabai kuo turi užsiimti. Jis natūraliai įsilieja į išretėjusią atostogautojų masę, kurorto laiką, nieko neveikimo, gal atostogų, o gal atsisveikinimo su praeitimi pasaulį, kur gali bastytis po mišką, valgyti ledus pramaišiui su bandele, žiūrėti į jūrą ar pasakoti kaimynui liūdną istoriją apie mėgstamos dainos autorių. 

Gausios „Svečio“ pauzės slepia tai, ką sunku pasakyti, suformuluoti, paaiškinti, ir todėl jos svarbesnės už veiksmą. Gal Danielius bando paaiškinti pats sau, kad tėvų ir vaikystės pasaulis, namų pojūtis dingo visam laikui, bet supranta, kad toje tuštumoje taip ir neatsirado nieko naujo, nors Norvegijoje ir laukia šeima. Tiesiog atėjo laikas subręsti, bet tai pasąmoningai žadina ateities baimę. Jos išraiška – Danieliaus sapnai. 

Jis vis užmiega ir režisierius kaskart neskuba paaiškinti, ar matome dar vieną personažo sapną, ar tikrovę. Sapne ir tikrovėje Danielius dažnai paneria į jūrą, kur ties horizonto linija plūduriuoja keista sala – joje auga obelis. Sapnai mažai kuo skiriasi nuo tikrovės, bet ir pastaroji filme pamažu pradeda įgyti irrealumo atspalvių, nors, regis, kas gali būti irrealaus sovietinių butų balduose, kurorto gatvėse ar pajūryje rengiamuose gimtadienio vakarėliuose, kur visi atvirai nuobodžiauja ir neturi apie ką kalbėti, vaikai slapstosi po karučiais, o suaugę dėdės bėgioja pajūriu iš paskos vilkdami prie ilgos virvės pririštą didoką raudonos plastmasės dovaną. Taip nepastebimai Katkus pratina matyti pasaulį savo herojaus akimis. Visi čia – tradiciniai nematomi žmonės, kuriuos anksčiau taip garbino rašytojai humanistai. Katkus mokosi iš jų, panardindamas savo personažus į būties banalybę, baksnodamas pirštu į baimę būti savimi ir neatitikti kažkieno nustatytų gero gyvenimo standartų. 

Trys trumpo metražo Katkaus filmai „Kolektyviniai sodai“ (2019), „Miegamasis rajonas“ (2020) ir „Uogos“ (2022) rodė ironišką režisieriaus, o kartu ir filmų herojaus – jauno nuobodžiaujančio vyro – distanciją su patriarchališka lietuviškos provincijos ramybe. Tų filmų veikėjai jokie maištininkai, jie tiesiog negali pritapti prie savo tėvų ar kaimynų gyvenimo būdo. Iš pradžių atrodo, kad Danielius jaučiasi panašiai, nors aplinka pakankamai jauki – galima kartu su kaimynu elegiškai suptis sūpuoklėse prie namų. Tačiau kai Danielius su senu draugu susitinka kavinėje, pokalbyje apie vaikus prasprūsta nerimas, kai jis pasakoja naktį einantis pasiklausyti, ar kūdikis kvėpuoja. 

„Svečias“ neužsimena apie gyvenimo prasmės paieškas – Danieliui tokios sąvokos gal ir neegzistuoja. Jis tiesiog bando suprasti, kas vyksta jo viduje, ir tada desperatiškai suvokia, kad stinga tėvo – žmogaus, į kurį galima atsiremti, jį apkabinti. Todėl prašo juo tapti kaimyną. Skamba gana kurioziškai, bet Danieliaus prašymas, regis, privers ir kaimyną susimąstyti, kitaip pasižiūrėti į save – įprastai išmintingą, komfortiškai gyvenantį ir verslaujantį, o vasarai baigiantis vakare žiūrintį televizijos kartojamą Vilniaus Kalėdų eglutės įžiebimo šventę. Katkus lyg ir šaiposi iš permanentiškų lietuviškų švenčių, bet kartu primena, kad kasdienybės groteskas, kaip ir gyvenimo inercija, visada šalia. 

Požiūrį į tikrovę kaip į tarpinę būseną tarp susitaikymo su realybe ir tikėjimo svajonių išsipildymu filme demonstruoja epizodiniai personažai – kaimynas Tomas, slaugantis sunkiai sergančią mamą, potencialūs pirkėjai, panorę pajusti buto aurą, t.y. tiesiog pasimylėti, – ryte jie gamina pusryčius sau ir Danieliui lyg jau būtų savo namuose, kaimynė Vismantė, matyt, netikėtai pati sau tapusi mama.

Katkus negaili savo personažams ironijos, bet kartu ir empatijos jų trapiems troškimams ar tam, ką būtų galima pavadinti egzistencine vienatve. Taip filmas tampa veidrodžiu, kuriame atsispindi Lietuva, sugebanti gyventi iškart keliose šalyse ir laikuose, keliauti ir dirbti atvirame pasaulyje ir nejausti jokių kompleksų, bet kartais atsidurti vaikystės kraštuose ir pajusti dūrį į širdį ar susapnuoti keistą salą.

Viskas būtų beveik tobula, jei ne režisieriaus nesugebėjimas padėti tašką ir leisti Danieliui pagaliau iškeliauti į naujus namus. Filmui persiritus per pusantros valandos, pradėjau skaičiuoti vis naujas „Svečio“ pabaigas. Jų ne viena ir ne dvi, su nuorodomis į Michelangelo Antonioni „Užtemimą“, į Tsai Ming-Liango filmų liūtis ir kitas sinefilo Katkaus simpatijas. Galiausiai Danieliui pavyks pajudėti iš praeities ir sapnų – jo laukia mylimoji ir vaikas. Pauzė baigėsi, prasideda gyvenimas. Matyt, toks pat banalus, kaip ir visur. Ar su sala jūroje?