Apsilankymas namuose

Simona trumpam grįžta į tėvų namus po ilgo nebuvimo ir neaišku kodėl. Močiutė – vienintelis šeimos narys, kuriam Simona jaučia švelnumą, – guli mirties patale, tad galbūt mergina nori atsisveikinti su ja. Namuose taip pat gyvena motina, dienas leidžianti prie virtuvės stalo ir stikliuko, ir tėvas, kuris, rodos, aktyviau kabinasi į gyvenimą, – keletą metų praleido kalėjime, kur jo kasdienybė greičiausiai buvo mažiau beviltiška, – bet be gėrimo taip pat mažai ką beveikia. Per barnį su žmona pagrasina išeiti iš namų, kad pagaliau ką nors nuveiktų, tik kokia tikimybė, kad išties tai padarys? (Namuose taip pat kelis kartus pasirodo berniukas, tarsi Simonos jaunesnis brolis, tačiau kiti veikėjai apie jį nekalba ir nepanašu, kad kas nors juo rūpintųsi. Spėju, jis yra arba vaiduoklis, arba iškirptos siužeto linijos liekana.)

Vienu metu Simonos tėvas nueina pas kaimynę, kuri stiklinėmis pardavinėja degtinę (po du eurus). „Papasakok ką nors“, – sako jis. „Ką čia papasakosi? Tai tu pasakok.“ – „Tai ką pasakot?“ Toks pokalbis apie tai, kaip nėra apie ką kalbėti, užima pusę jų susitikimo ir gerai atspindi neturiningą ir iš vidaus išgremžtą šių personažų egzistenciją. Kaimo naujienoms aptarti užtenka kelių sakinių, o tada telieka prisiminti jaunystę, kai vienas kitą užsivertė ant šieno. „Tokių vakarų nepamirši niekada“, – įvertina kaimynė, rodos, paskutinį prisiminti vertą gyvenimo epizodą.

Prie skurdo ir alkoholizmo Bartas ir scenarijaus bendraautoris Ognjenas Sviličićius dar įmeta seksualinį vaikų išnaudojimą – filmas aiškiai neatsako į klausimą, ar tėvas paauglystėje prievartavo Simoną, bet sprendžiant iš visko, ką parodo, greičiausiai taip. Kaime likusio jaunimo egzistencija irgi sukasi aplink vietinę alkoholio parduotuvę ir daugiabučio svetainę, kur tas alkoholis suvartojamas, kartais paįvairinant rutiną seksu (kad po 20 metų būtų apie ką kalbėti).

Filmas neturi ką pasakyti apie išorines socialines ir ekonomines šio Barto kuriamo pasaulio sąlygas. Paralyžiuojantis pasyvumas yra esminis jo principas: be Simonos, veikėjai negali, o ir nebando lipti iš juos įtraukusio liūno. Net ir Simona, trumpam grįžusi į šį pasaulį, didžiąją laiko dalį tiesiog jį abejingai stebi ir paklūsta jo taisyklėms. Bandymai išsikalbėti ir taip išspręsti senas problemas bei traumas dažniausiai baigiasi keiksmais ir plūdimais, kurie ne padeda, o tik trukdo bendrauti. Kalba čia praradusi galią išreikšti ką nors daugiau nei tik neartikuliuotą desperaciją. Išimtis – gal tik katarsiška Simonos atgaila savo močiutei ir pokalbis su pussesere, kuris prasideda įprasta agresija, bet Simonai neatsakius tuo pačiu perauga į nuoširdžios bendrystės akimirką. Ar tai įmanoma tik todėl, kad močiutė jau mirusi, o pusseserė, kaip ir Simona, nebegyvena kaime?

Vienoje scenoje Simona paklausiama, ar nori čia būti, ir vienintelis galimas atsakymas yra „ne“. Barto kuriamas pasaulis – įtaigus, bet viltį išsunkiantis, iš jo norisi tik pabėgti, ir vargas tiems, kurie neturi kur.