Badautojų namelis

Pirmiausia – karas Ukrainoje paskatino suprantamą, bet dėl to ne labiau pateisinamą nacionalistinio šovinizmo bangą, nušluojančią bet kokius niuansus ir visą istoriją bei dabartį perdarančią į pasakojimą apie juoda ir balta, draugus ir priešus, gėrį ir blogį. „Badautojų namelio“ moralinė visata būtent tokia – čia teisingi pasirinkimai yra akivaizdūs, o nukrypimai nuo jų aiškintini tik prisitaikėliškumu arba nedovanotinu abejingumu.

Beje, rusofobija (ta tikroji – ne iš Putino propagandos) yra viena bjauriausių dabartinės nacionalizmo bangos apraiškų, tad scena (tokiuose patriotinio realizmo filmuose apie sovietmetį bene privaloma), kai veikėjai piktinasi Vilniuje rusiškai kalbančiais gyventojais, palieka itin blogą prieskonį.

Kita kontekstinė aplinkybė, veikianti „Badautojų namelio“ recepciją, žinoma, yra naujausia kovos tarp „dviejų Lietuvų“ manifestacija, kurios centre atsidūrė LRT ir kurioje matomą vaidmenį atlieka pats Kaupinis. Esantieji šioje barikadų pusėje jau dabar brėžia paraleles su Sausio 13-ąja bei pasipriešinimu blogiui „iš Rytų“, todėl interpretuos Kaupinio filmą kaip savo teisumo patvirtinimą; esantieji kitapus arba atsisakantys rinktis puses, matyt, bus skeptiškesni ar net įžvelgs nacionalinių simbolių uzurpavimą.

Bet nors „Badautojų namelis“ sąmoningai polemizuoja su dabarties aktualijomis, nebūtų sąžininga jo redukuoti vien iki to. Kaupinio filmas yra apie didelius įvykius, tačiau mažus žmones, kas palieka vietos jei ne moraliniam daugiaprasmiškumui, tai bent šilumai ir humorui. Pagrindinė veikėja Daiva (Ineta Stasiulytė) – ne itin svarbi televizijos diktorė; vieną vakarą ji, nenukrypdama nuo rutinos, eteryje perskaito programos anonsą, grįžta namo ir... pramiega Sausio 13-osios įvykius.

Kitą dieną kartu su būriu kolegų ji stovi lauke prie Radijo ir televizijos komiteto pastato, kurį užėmė sovietų pajėgos. Daiva nežino, ką daryti, tik jaučia, kad daryti kažką reikia, nes juk vyksta istorija. Tad kartu su televizijos vadovu Mykolu (Arvydas Dapšys) šalia užimto pastato pasistato vagonėlį ir pradeda bado akciją, kad atkreiptų visagalių Vakarų dėmesį ir galbūt iš Radijo ir televizijos išprašytų okupantus. Prie jų dar prisijungia gretimo namo gyventojas Sigis (Paulius Pinigis), kurio nekviesto svečio entuziazmas Daivą kiek stebina ir erzina, bei dar keli simboliniai veikėjai.

Filmas nevaizduoja šios akcijos kaip herojiško ar ką nors lemiančio istorinio veiksmo – neatrodo, kad į badautojų namelį itin kreiptų dėmesį okupantai (išskyrus kelis prisigėrusius kareivius) ar Vakarų žiniasklaida, kuriai visa tai ir skirta (nors vienoje scenoje šmėsteli televizorius su reportažu apie akciją). Bet veikėjų ryžto tai nė kiek nepalaužia, nes protestas – tai ir būdas nugalėti savo asmeninius demonus, kurie vis dėlto vienaip ar kitaip susiję su „sistema“.

Daiva jaučiasi kalta, kad neišsaugojo savo pirmosios meilės, kurią sutriuškino tarnyba sovietinėje armijoje. Televizijos vadovas Mykolas jaučiasi parsidavęs sistemai už jugoslavišką kavos staliuką ir bando atpirkti kaltę vienam Laisvės lygos disidentui (Algirdas Dainavičius), kuriam kažkada bėdų pridarė jo transliuotas interviu. Šis, tarsi gyvas priekaištas ar kolaboruojančios tautos sąžinė, vykdo savo paties protesto akciją greta badautojų namelio, primygtinai atsisako skanėstų iš sovietinio bufeto ir netgi pasidalija su naujaisiais disidentais keliais praktiniais patarimais.

Simpatiškiausias personažas yra Sigis, nes jo motyvacija ne tokia tiesmuka ir iš pradžių net paslaptinga, nors kai į badautojų namelį įsiveržia jo tėvas – koncentruotas homo sovieticus tipažas – ir išlieja tulžį ant sūnaus (kad nesirūpina šeima, pasirinko blogą profesiją, nesugeba „prasisukti“), iškart suprantame, ką jis čia daro. Sigis – ne itin sėkmingas aktorius, slegiamas banalios (sovietinės!) buities ir gyvenimo su tėvais. Jam imponuoja Daivos žvaigždės statusas ir galimybė prisidėti prie kažko reikšmingo bei išbandyti protesto metodus, apie kuriuos skaitė knygose.

„Badautojų namelis“, kaip ir pirmasis Kaupinio ilgametražis „Nova Lituania“, pastato veikėjus prieš didelius istorinius vyksmus, kurių šie – ar būtų televizijos diktorė, ar universiteto profesorius, ar ministras – niekaip negali paveikti. Jų beprotiški projektai veikiau yra būdas atsilaikyti prieš triuškinantį bejėgystės jausmą. Tad jie užsispyrę, netgi fanatiškai tvirtina savo kaip istorijos subjektų statusą, kol ta istorija žygiuoja pro juos arba per juos, – itin lietuviškas heroizmas.