Kinų jūra

Osvaldo kūnas ir jo judesiai ima strigti kasdienėse situacijose, kuriose jo veikimas nebeturi aiškios paskirties. Konfliktas bare, kai profesionalus sportininkas sunkiai sužaloja merginą ir po to pašalinamas iš federacijos bei įpareigojamas lankyti grupinę terapiją, žymi ne tiek moralinį nuopuolį, kiek staigų perėjimą į kitą aplinką. Tai, kas ringe buvo profesinė kompetencija, už jo ribų virsta problema, o fizinė galia, dar neseniai leidusi Osvaldui kontroliuoti situaciją, ima veikti prieš jį patį.

Teismo paskirta grupinė terapija filme tampa tuo, kas tradicinėse sporto istorijose paprastai tenka alinančioms treniruotėms. Osvaldui terapija – visiškai nepažini erdvė su savo taisyklėmis, pasikartojančiais susitikimais ir pažadu, kad tam tikras darbas su savimi gali duoti rezultatų. Tačiau vietoj fizinio pasirengimo čia reikalaujama kalbėti – įvardyti jausmus, prisiimti atsakomybę, reflektuoti. Scenose, kuriose Osvaldas bando įsiterpti į pokalbį, jo kūnas dažnai atrodo nerangus, net per didelis kadrui: pauzės užsitęsia, atsakymai nutrūksta, o žvilgsnis nuslysta. Režisierius nuosekliai rodo, kad reakcija į konfliktą, išugdyta ringe, ne taip lengvai perrašoma kalbiniame lygmenyje.

Tačiau filmo kūrėjai (ir režisierius, ir scenarijaus autorė Saulė Bliuvaitė) Osvaldui pasiūlo ir kitą disciplinos formą – ne terapijos kabinete, o restorane „Kinų jūra“, kur jį priglaudžia bičiulis iš Taivano. Čia net sugebėjau įžvelgti paralelę su klasikine Rokio istorija – juk šio transformacija vyko ne vien per treniruotes, bet ir per santykį su treneriu, romantinį ryšį bei jį pamažu priimančią bendruomenę. Tik šiuo atveju Osvaldo aplinką sudaro žmonės, patys atsidūrę visuomenės paraštėse – imigrantai, lietuviškame kine rodomi retai (o tiksliau – kol kas iš viso nerodomi). Paradoksalu, tačiau būtent jie priima Osvaldą be išankstinių sąlygų: ne kaip sportininką ar nusikaltėlį, o kaip žmogų, kuris gali būti tarp jų. Šioje erdvėje jo kūnas pirmą kartą nevertinamas nei kaip profesinė kompetencija, nei kaip grėsmė, o tiesiog įsirašo į kasdienius darbus, pokalbius, bendrą buvimą – tarsi siūlydamas kitą, mažiau hierarchinį būdą iš naujo apibrėžti savo vietą pasaulyje.

Tačiau santykiai su kitais veikėjais, ypač su Skaiste (Severija Janušauskaitė), – viena silpnesnių filmo vietų. Iš pradžių jų ryšys pristatomas kaip galimybė Osvaldui sugrįžti į kasdienybę, kurioje santykiai grindžiami ne fizine reakcija, o bendravimu ir pasitikėjimu. Vis dėlto ši linija plėtojama pernelyg fragmentiškai: jų susitikimai dažnai atrodo labiau kaip naratyvinės pauzės tarp konfliktų nei kaip nuosekliai stiprėjantys santykiai. Pokalbiai nutrūksta dar neprasidėję, o emociniai lūžiai įvyksta be aiškesnės motyvacijos, todėl sunku patikėti, kad Skaistė iš tiesų galėtų tapti tuo stabilizuojančiu veiksniu, kokį sporto istorijose paprastai atlieka romantinis ryšys. Užuot kūręs įtampą ar rodęs pokytį, jų bendravimas dažniau pažymi filmo dramaturgines spragas, nei atskleidžia Osvaldo vidinę transformaciją.

Vis dėlto Matulevičius išlieka jautrus savo personažams net tada, kai jų sprendimai kelia diskomfortą ar pasipriešinimą. „Kinų jūroje“ nematyti režisūrinės pozos – veikėjai nėra pateikiami kaip socialinės tezės iliustracijos ar ironijos objektai, kamera jų nestato į situacijas, kurios leistų žiūrovui jaustis pranašesniam. Net ir Osvaldo klaidos rodomos be moralizuojančio komentaro, paliekant erdvės jo veiksmus suprasti, o ne tik įvertinti. Šiuo požiūriu filmas ryškiai kontrastuoja su beveik tuo pat metu kino teatruose pasirodžiusiu Karolio Kaupinio „Badautojų nameliu“, kuriame personažai dažniau atrodo stebimi iš saugaus atstumo, tarytum režisieriaus žvilgsnis būtų labiau linkęs juos klasifikuoti nei į juos įsiklausyti. Matulevičiaus kine, priešingai, veikėjai paliekami arti – su visais savo nesusikalbėjimais, tyla ir nepavykusiais bandymais prisitaikyti.

Taigi, nors ir su dramaturginiais įtrūkiais, palaidais siužeto galais, istorija apie lietuviškąjį Rokį asmeniškai man artimesnė, nes pasitelkdama kad ir sporto ar gangsterinio kino žanrų modelius pasakoja apie bandymą funkcionuoti aplinkoje, kurioje anksčiau įgyti įgūdžiai nebeturi aiškios vertės. Tai pasakojimas apie kūną, išmokytą kovoti, bet turintį iš naujo mokytis gyventi. Juk 10-ojo dešimtmečio pradžioje visi mokėmės funkcionuoti naujoje aplinkoje ir iš naujo gyventi.