Dulkės, kaulai ir stebuklai

Iš pradžių gali pasirodyti, kad pasakojimo herojai yra mokslininkai, prikeliantys Varniuose išlikusius balzamuotus vyskupų Simono ir Juozapo Giedraičių palaikus – jie norėjo likti žmonių matomi. Kad taip atsitiktų, kaulus reikia išvalyti nuo laiko paliktų žymių, aprengti, apauti ir vėl sugrąžinti į Varnius. Taip filme atsiranda pelėsių motyvas, nes tai, kaip supratau, yra didžiausia grėsmė net mirusiems kaulams. Jai nugalėti reikia unikalių specialistų. Vyskupus naujam buvimui pasaulyje prikeliančių žmonių profesionalumas matyti kiekviename jų geste, prisilietime prie mirusiųjų kaulų, trumpose replikose. Jų darbas sužavi, nes primena užmirštus ritualus. Kai pavyksta apauti vieną iš vyskupų, persmelkia mintis, kad mirtis gali būti ir nebaisi, net prijaukinta, lyg ir kasdienybės dalis.

„Dulkių, kaulų ir stebuklų“ pradžioje visi tie veiksmai su mirusiųjų kaulais gal net trikdo, atrodo perdėtai sureikšminti, bet vėliau tampa aišku, kad mokslininkams Rimantui Jankauskui, Olgai Ščit-Latonienei ir jų pagalbininkams, prisilietimas prie regimos, mirusios, bet paradoksaliai materialios istorijos, yra pareiga išsaugoti tai, kas laikina. Noras suprasti išlikimo mechanizmo paslaptis atveda prie stebuklingų pelėsių, palaipsniui filme įgyjančių matomas formas, kintančių, augančių, nugalinčių bet kokią materiją ir kartu kartu paverčiančių ją amžina. Padedama mokslininko Patricko C. Hickney’o, Žegulytė siūlo į juos gerai įsižiūrėti ar net suprasti jų buvimo logiką, o kompozitorius Gediminas Jakubka kiekvienam šių pelėsių suteikia savitą melodiją. Tokie beveik sužmoginti pelėsiai skatina filosofuoti – jie naikina vieną kūną, griauna jo medžiagą, bet kartu ir paverčia materiją nemirtinga, neišnykstančia, tik keičiančia pavidalus. Šią mintį idealiai perteikia mokslininkės laboratorijoje stovintis gimtadienio tortas, tiksliau, ryškiai raudonos spalvos sprogimas pilkame kadre – gyvos braškės, filme pelėjančios, pūvančios, irstančios ir pagaliau tampančios materijos nemirtingumo įrodymu. Taip pat ir mūsų visų. Man šis epizodas, teigiantis, kad niekur neišnyksime, tik būsime kažkuo kitu, ko patys dabar dar nesuprantame, yra tikroji „Dulkių, kaulų ir stebuklų“ kulminacija.

Žegulytės filme laikas taip pat nuolat kinta: jis įgyja pagreitį, kai matome augančius pelėsius, ir, regis, sulėtėja, kai stebime vyskupų sugrąžinimą į dabartį, ar tiesiog grįžta atgal, į praeitį, kai stebime Velykų savaitės iškilmes Ispanijoje. Laikas tampa dar vienu „Dulkių, kaulų ir stebuklų“ personažu, nuolat esančiu filmo kadruose.

Mirties ir atgimimo klausimus jau antrą tūkstantmetį bando savintis krikščionių religija. Siekdama įrodyti žmogaus nemirtingumą ji naudoja gausias atgimimo, Dangaus karalystės metaforas, pasitiki teatralizuotu reginiu ar menininkų fantazijomis. Jų kūriniuose mirtis su žmogumi dažnai šoka danse macabre arba siūlo amžinus saldžių  angeliukų džiaugsmus. Religijos motyvai iškyla „Dulkių, kaulų ir stebuklų“ pradžioje, kai iš Varnių bažnyčios požemių iškeliami vyskupai Giedraičiai. Ne vieną šimtmetį vykstanti Velykų savaitės misterija Valjadolido katedroje filme įkūnija krikščioniškojo prisikėlimo iš numirusiųjų viziją. Misterijos dalyviai primena didžiulę  kraujo ryšiais susietą šeimą, susirinkusią švęsti artimojo prisikėlimo, o stikliniame karste gulintis Jėzus, regis, tiesia rankas ir sako, kad laukti liko visai nedaug. Katedroje susilieja mitinis, istorinis  ir realus laikas, kurį pabrėžia siauroje gatvelėje girdimas šunų lojimas.

Trečioji filmo kulminacija –  restauruoto paveikslo, vaizduojančio Mergelę Mariją su kūdikiu, sugrąžinimas į Krekenavos bažnyčią. Prieš tai Vytauto Katkaus kamera ilgai stebėjo restauratorės Janinos Bilotienės darbą, kai kiekvienas paveikslo milimetras ar jo dalis tampa savotiška kovos su visa nugalinčiu laiku, tuo pačiu ir su pelėsiais, teritorija. Restauratorės kasdienybė, jos dirbtuvė, pokalbiai su balandžiais palaipsniui įgyja sakralų atspalvį, nes galime stebėti, kaip atgyja paveikslas, kurio laukia tikintieji. Ką jie mato ir jaučia, žiūrėdami į paveikslą, pasakyti sunku, bet restauratorės išgyvenimai per iškilmingą ceremoniją pabrėžia ir moko suvokti jos didžia dalimi nematomo darbo prasmę.

„Dulkės, kaulai ir stebuklai“ rodo žmonių ir materijos pastangas priešintis laikui, mirčiai, išnykimui, bet kartu ir sugebėjimą kurti regimus, ranka paliečiamus stebuklus. Žinoma, ir žmonių norą prisiliesti prie amžinybės, tegu šimtus metų puoselėjant ritualus, gelbėjant paveikslus, saugant mirusius kūnus, filmuojant tai, kas kada nors liks tik prisiminimu, nors ir kino juosta yra bejėgė prieš pelėsius.