Renovacija

Ilona ir Matas – du trisdešimtmečiai vilniečiai. Abu humanitarai, ji verčia iš norvegų kalbos ir svajoja būti poete, jis dirba miesto gidu. Finansiškai vidutiniokai (bet tik sostinės mastu, visi žinome, koks atotrūkis regionuose). Ir jie tik ką atsikraustė į senos statybos daugiabutį viename arčiau centro esančių mikrorajonų. Vien tai, kad jau pradžioje jie prie namo sunkiai ras vietą automobiliui, bus pirmuoju trūkiu Ilonos projektuojamos idilės paviršiuje. Tačiau kol kas merginai tai dar neįdomu: dabar ji neš daiktus į naujai išsinuomotą poros būstą, į lentynas dėlios knygas pagal viršelių spalvas ir teps penkis beveik identiškos spalvos mėginius ant sienos, ieškodama tos tobulos (socialinių tinklų) estetikos.

Idilė ir ramybė prašosi dramaturginio sukrėtimo, todėl netrukus poros namas bus apstatytas pastoliais. Visi renovacijos džiaugsmai – nesibaigiantys gręžimai, dulkės, trūkstantys vamzdžiai ir palei langus vaikštantys nepažįstamieji – režisierei tampa pretekstu sujaukti vidinį Ilonos pasaulį, iškelti į paviršių nuoskaudas, baimes, kompleksus.

Bendrą paveikslą Urbonaitė dėlioja pasitelkdama Ilonos ir Mato kartai gerai žinomas situacijas. Greitai tampa aišku, kad Ilona nesijaučia pakankama pati sau. Todėl ją trikdo mamos priekaištai dėl buto ir vaikino (abu per prasti) bei liūdina kolegei pralaimėta vertimo premija. Ji pavydi draugei, kuri ką tik susižadėjo ir kraustosi į naują kotedžą – nors vakarėlio aplietos suknelės sukeltas pyktis primins, kad įvaizdis dažnai tėra apgaulė, Ilona to nepastebės. Todėl ji bijo savo trisdešimtojo gimtadienio. Jis reiškia ne raukšles ir žilus plaukus, o taip ir neišsipildžiusią viziją apie stebuklingą ateitį, kurioje viskas bus išspręsta. Viziją griauna net senas fotelis iš sodo – juk darbo kambaryje jau stovi dizainerio baldo kopija. Ir todėl, vis labiau frustruodama, nenorėdama žiūrėti į vidinę netvarką, kaltininkų ar pabėgimo ji ieško aplinkoje. Nuošalėje nelieka ir Matas – šiam atitenka stereotipinis tėvų priekaištas apie „neteisingą“, nepakankamai vyrišką darbą. Situacijos gerai atpažįstamos, tačiau jos, nebūdamos deklaratyvios ar hiperbolizuotos, sklandžiai įsilieja į pasakojimo audinį, o tai jau nuoseklaus scenarijaus požymis.

Personažams papildomo gylio suteikia aktoriai. Žygimantė Elena Jakštaitė padeda išgyventi veikėjos emocijas – subtilias, internalizuotas, ar tai būtų nusivylimas, ar smalsumas ir lengvas flirtas. Šarūno Zenkevičiaus Matas – bandantis suprasti Iloną, perskaityti jos norus ir kartu atlaikyti spaudimą būti vyriškesnis ir apskritai geresnis.

Ilona ir Matas negyvena vakuume. Taip naratyve atsiduria Ukrainos karas ir politiniai pabėgėliai. Toks fonas aiškiai apibrėžia ne tik filmo veiksmo laiką. Viena vertus, jis palieka įspaudą personažų pasaulėžiūroje, persikelia į jų konfliktus. Tačiau kartu tai keistas metas, kur karo keliamas nerimas jau ima persipinti su įprasta kasdienybe.

Kaip dar viena filmo intriga į Ilonos akiratį patenka ukrainietis statybininkas Olegas – menininkas, jautrios sielos, dar ir nagingas. Atviras klausimas, ar jis paskatina Iloną atsiverti, – juk jam ji pasako esanti poetė (gabumai kelia abejonių, todėl lieka smalsu, ar šis polinkis neatsirado vien dėl noro patikti), – ar tai tik dar vienas būdas pabėgti nuo trisdešimtmečio krizės.

Vidinių konfliktų negana, todėl režisierė personažus išgina į laiptinę. Vis dėlto kartais sutinkama senyva pora, besiginčijanti dėl menkniekių ir nevertinanti gyvenimo trapumo, ir imigrantais besipiktinanti kaimynė, kuriai būtent žurnalistė iš Baltarusijos ištiesia pagalbos ranką, atrodo kaip bereikalingas moralas.

Didžioji filmo veiksmo dalis vyksta poros bute. Erdvė, net pasirinkimas filmuoti kino juosta, tinka „Renovacijos“ turiniui, šiaip ar taip jis – apie vidų ir gylį. Operatoriaus Vytauto Katkaus kamera čia intymi, dinamiška, judanti kartu su personažais. Ji dažnai iš arti žiūri į veidus, atspindžius, skaito emocijas ir stebi juos kaip kambario sienos, o ne įsibrovėlis.

Renovacija filme vis dėlto apgaulingas žodis. Senas namo sienas dengia gražesni fasadai, tačiau banaliai analogijai Urbonaitė nepasiduoda. Filmo personažai nepatiria radikalios transformacijos, visa pakeičiančių įvykių. Net ir Olego išvykimas čia netampa pretekstu įžvelgti gyvenimo tiesas. Nors neabejoju, kad finale Ilona pradeda šį bei tą suprasti – bent kuriam laikui. Tačiau iki renovacijos dar ilgas kelias. O galbūt ir nereikėtų turėti iliuzijų, kad ji, radikali, kada nors įvyks.