Danka

Lietuviškame kine socialinis realizmas dažnai balansuoja tarp jautraus stebėjimo ir noro žiūrovą „supurtyti“. „Danka“ nuolat vaikšto šia riba. Viena vertus, filmas dokumentiškai jautrus detalėms: neplauti indai, šylanti mėsa ant stalo, penki eurai, atiduodami kaimyno skolai, motina, kuri mokytojos akivaizdoje atrodo dėmesinga ir tvarkinga, nors namuose griūva visas gyvenimas. Skurdas čia slepiamas. Motina puošiasi susitikimui su mokytoja, Danka meluoja draugams savo vardą, nenori jų įsileisti į namus. Visi šiame filme vaidina normalesnius žmones, nei iš tiesų jaučiasi esantys.

Kita vertus, kartais atrodo, kad filmas pernelyg bijo būti nesuprastas, todėl skurdą ima iliustruoti kone vadovėliniais simboliais. Epizodas, kuriame Danutė elgiasi taip, lyg pirmą kartą gyvenime matytų picą, gana komiškas. Tokiais momentais filmas pradeda ne pasakoti, o įrodinėti. Atrodo, kad režisierė ne visada pasitiki žiūrovu ir jo gebėjimu tiesiog pajusti herojės padėtį. Paradoksalu, nes paveikiausios „Dankos“ scenos gimsta būtent tada, kai filme atsiranda tylos, neužbaigtumo ar paprasto žmogiško buvimo.

Toks yra Dankos ryšys su Vikiu. Iš pirmo žvilgsnio jų bendravimas primena įprastą paauglišką draugystę – bastymasis po miestą, kvaili iššūkiai, pokalbiai apie pinigus ar pabėgimą kažkur kitur. Tačiau labai greitai tampa aišku, kad šie penkiolikmečiai kalba kaip suaugusieji. Jie diskutuoja apie darbą užsienyje, skolas, išgyvenimą, pavojus. Net jų tyla skamba pavargusiai. Gasiūnaitė galėjo lengvai pasukti šį santykį romantine kryptimi – kine socialinė drama dažnai „suminkštinama“ meilės linija. Tačiau būtent atsisakymas tai daryti tampa vienu brandžiausių filmo sprendimų.

Vikis Dankai netampa romantiniu išsigelbėjimu. Jis – vienintelis žmogus, šalia kurio ji gali trumpam nustoti vaidinti stiprią. Jų draugystėje nėra didelių prisipažinimų ar sentimentalumo. Artumas kuriamas per buvimą kartu: klaidžiojant naktiniame mieste, bėgant nuo pavojingų situacijų, tylint, sėdint šalia. Tai labai tikslus paaugliško ryšio vaizdavimas, ypač tarp žmonių, kurie pernelyg anksti susidūrė su suaugusiųjų pasauliu. Jie neturi prabangos ilgai kalbėti apie jausmus, todėl palaikymas tampa beveik fiziniu: būti šalia, palaukti, neišduoti.

Scena prie traukinio bėgių tampa ne tik emociniu Dankos lūžiu, bet ir svarbiausia jų draugystės akimirka. Danka kartu su Vikiu bėga per bėgius prieš artėjantį traukinį – kvailas paaugliškas žaidimas staiga virsta egzistencine akimirka. Pirmą kartą Danka nebeslepia baimės. Ašaros čia pasirodo ne kaip melodrama, o kaip pavėluota reakcija į visą gyvenimą, kurį reikėjo ištverti tylint. Iki tol Danka rodoma beveik nenatūraliai tvirta: ji sugeria pažeminimus taip, lyg jau būtų tapusi nejautri. Net kai motina neįleidžia į namus, kai ji miega stotyje ar klaidžioja po naktinį miestą, merginos veide beveik nėra panikos. Atrodo, kad šiame pasaulyje jausmai – prabanga. Todėl scena prie traukinio pagaliau leidžia pamatyti ne „socialinį atvejį“, o paauglę, kuri pavargo būti stipri.

Neatsitiktinai filme nuolat kartojasi judėjimo motyvas. Danka visur eina, bėga, važiuoja, slapstosi. Namai jai nėra saugi vieta, į juos kartais net neįmanoma patekti. Vienoje stipriausių scenų ji palieka mamai raštelį: „Grįžk namo, neturiu raktų.“ Tai trumpa frazė, bet joje telpa visas filmo pasaulis: vaikas, kuris prašo ne meilės, o galimybės patekti į savo namus. Ši detalė daug tiksliau apibūdina Dankos vienišumą nei garsiausiai ištartos filmo socialinės tezės.

Gasiūnaitė sąmoningai atsisako romantizuoti skurdą. Čia nėra kilnaus vargo ar gražios kančios. Miestas pilkas, butai ankšti, o suaugusieji arba pavargę, arba emociškai pradingę. Net socialinės sistemos filme veikia mechaniškai. Socialinė darbuotoja nori padėti, tačiau jos pagalba atrodo beveik bejėgė prieš gyvenimą, kuris vyksta už institucijų ribų. Dėl to filme nuolat tvyro keistas nejaukumas – visi lyg ir mato Danką, tačiau niekas jos iš tiesų nepastebi.

Vis dėlto „Danka“ nėra tik filmas apie skurdą. Tiksliau, jis įdomiausias tada, kai kalba ne apie pinigų trūkumą, o apie emocinį badą. Danka nuolat ieško artumo: bandydama pritapti klasėje, bendraudama su Vikiu, net darydama pavojingus sprendimus, kai sutinka važiuoti dirbti į užsienį su nepažįstamais žmonėmis. Filme labai aiškiai juntama, kaip žmogus, ilgai nepatyręs saugumo, ima jo ieškoti bet kur – net ten, kur pavojinga.

Finale, kai Danka įlūžta į ledinį vandenį, atrodo, kad visas filmas trumpam sustoja. Šaltis, panika ir desperatiškas noras išgyventi pirmą kartą priverčia heroję ne veikti, o jausti. Ši scena tampa savotišku viso filmo išgryninimu. Iki tol Danka nuolat gelbėjo kitus, slėpė chaosą, sprendė problemas, bandė būti suaugusi. Čia ji pirmą kartą pati tampa žmogumi, kurį reikia gelbėti. Ir būtent tada „Danka“ tampa paveikiausia – ne rodydama socialinį dugną, o leisdama suprasti, kiek daug jėgų žmogui kainuoja kasdien nepalūžti.