Romualdas ir jūra

Netrukus ekranuose matome pirmuosius archyvinius kadrus. Juose asmeninės kolekcijos vaizdo įrašai su dar jaunu Požerskiu ir jo draugais. Motociklai, kelias, laisvė ir jūra – šie motyvai filme kartosis ir vėliau. Kaip tik šias istorijas iš savo jaunystės fotografas eksponuoja parodoje Kaune. Ir beveik už rankos jų apžiūrėti vedasi valstybės prezidentą. Galbūt tai ir ne pati subtiliausia, bet gana išraiškinga, tiksli asmenybės detalė – menininkui reikia dėmesio, pripažinimo, niekas nenori kurti „į stalčių“ ar būti nematomas.

Nors tokių ekskursų į praeitį, pasakojimų, nuotraukų iš žymiausių sovietmečiu sukurtų fotografijos ciklų filme bus ir daugiau, Skudra koncentruojasi į Požerskio dabartį – tai ji tampa filmo atskaitos tašku. Režisierius kelia jį dominančius klausimus. Kas pasikeitė atėjus Nepriklausomybei, kai fotografams nebebuvo aktuali cenzūra ir jų kūryba nebeatliko priešinimosi funkcijos? Kaip keitėsi fotografijų turinys, fotografo funkcija ir kaip Požerskiui pavyko prisitaikyti prie besikeičiančių laikų?

Atsakymai filme nuskamba. Kartais gana nesubtiliai, tiesiog uždavus už kadro klausimą savo herojui. Vis dėlto prabyla ir vaizdai. Vienoje scenų fotografo juostą ir fotoaparatą staiga pakeičia dronas, kuriuo iš aukšto fotografuojamos Lietuvos salos. Savo ruožtu ši scena daugiau pasako ne apie pasikeitusias technines galimybes, o apie patį fotografą, vis dar drįstantį eksperimentuoti, neįstrigusį praeityje, pasiruošusį kartu su pasauliu judėti tolyn.

O juda fotografas daug. Nuo JAV ir „Burning Man“ festivalio iki Bangladešo, o tada į Ispaniją ir Prancūziją, kur laukia jo fotografijų parodos. Keliaudamas jis nenustoja ne tik kalbėti apie savo kūrybą, bet ir ieškoti naujo įkvėpimo. Kartu su Požerskiu keliauja ir režisierius. Akivaizdu, kad jo tikslas – ne tik parodyti besikeičiančią fotografo kūrybą, bet ir pažvelgti į „žmogų už kameros“. Todėl greta formalesnių scenų iš parodų atidarymų ir festivalių atsiranda ir buitinių vaizdų. Pavyzdžiui, mėsos pirkimas turguje ar sugrįžimas į viešbučio kambarį. Panašu, kad režisieriui tai asocijuojasi su įvairiapusiškesniu personažo portretu. Tik sunku negalvoti, kad daug iškalbingesnės scenos yra ne šios, o tos, kuriose filmo herojaus asmenybė – per jo veiksmus, fotografijas, trumpus komentarus – atsiskleidžia gerokai subtiliau.

Vienoje scenų Požerskis su filmavimo komanda sugrįžta į „Atlaidų“ ciklo vietas. Pasikeitė žmonės, nebeliko susirinkusiųjų gausos. Kartu su jais, regis, pasikeitė ir visa erdvė. Fotografas ir čia prisimena, kaip atrodė procesija ir kaip jis sukūrė žymiausias savo nuotraukas. Nors ši tema filme žodžiais neįvardijama, kontrastas tarp praeities ir dabarties geriausiai atskleidžia visą fotografijos esmę: akimirkos trapumą, galimybę įamžinti tai, kas daugiau nebepasikartos.

Vis dėlto dokumentinis debiutas ne be trūkumų. Režisierius filmą kūrė šešerius metus ir per tą laiką sukaupė daug medžiagos. O tada įvyko tai, kas dažnu atveju ir įvyksta, kai viskas ima atrodyti svarbu – medžiaga užvaldė autorių, Skudra norėjo parodyti daug ir viskas atrodė svarbu. Filmo titruose – gausus konsultantų sąrašas, todėl stebina, kad filmui labiausiai ir trūksta scenarijaus, struktūrinio stuburo, leidžiančio sukurti nuoseklų pasakojimą. Dabar, sukeitus filmo scenas vietomis, jo pasakojimas niekaip nepasikeistų.

Nors Požerskis iš tiesų buvo svarbus Sąjūdžio fotografas, scenos su Landsbergiu pasakojimui nieko nesuteikia ir, atrodo, filme atsidūrė tik todėl, kad režisieriui pasisekė jį nufilmuoti. Viduryje filmo pradedamas rodyti labai dinamiškas, muzikos lydimas įvairių fotografijų iš festivalio ir kelionių rinkinys: jis gal būtų tinkamas kaip filmo anonsas ar užsklanda, tačiau atsidūręs tarp kitų scenų atrodo kaip vizualinė šiukšlė. Tačiau didžiausias balastas yra filmo pabaiga. Režisierius grąžina fotografą prie jūros, kur šis kalba apie žuvusią žmoną ir vienatvę, o tada skambina anūkei. Toks būdas „parodyti žmogų“ dvelkia ne jautrumu, o banalybe. Klausimų kelia ir filmo pavadinimas – iki Hemingway’aus čia toli.

Neabejoju, kad „Romualdas ir jūra“ radosi iš gerų ketinimų, o pats sumanymas kalbėti apie Požerskį yra ir svarbus, ir įdomus. Filme iš tiesų yra gerų scenų. Užfiksuotų „kabliukų“, kurie apie fotografą pasako gal net daugiau, nei apie jo fotografijas. Ir visai be pastangų, neforsuojant ir nespaudžiant personažo atsakyti į klausimus. Tačiau jas sudėti į vieną krūvą ir tai pavadinti filmu tiesiog nepakanka. Todėl ir peržiūra labiau primena klampojimą per smėlingą krantą – žadėtoji jūra lieka nepasiekta.