Alisa Stebuklų šalyje
(Alice in Wonderland)

Maža rudaplaukė mergytė Alisa vakare guodžiasi tėčiui, kad sapnuoja visokias istorijas ir sapnuose sutinka keistus padarus. Alisa domisi, ar jai kartais nepasimaišė protas. Skaitytojai žino, kad nepasimaišė. Žiūrovai tuo nėra tikri, jie laukia, kas bus toliau. O toliau vėl bus Alisa. Tik ne ta, apie kurią rašė Lewisas Carrollas, kuris mylėjo mažas mergaites ir kūrė joms keistas pasakas. Biografai ir literatūrologai iki šiol mąsto, kas privertė solidų matematiką sugalvoti tuos kuoktelėjusius personažus ir ką jie išties galėtų reikšti. Kiekvienas skaitytojas gali įjungti savo fantaziją ir pateikti nuosavą interpretaciją. O gali ir nepateikti, o tiesiog gėrėtis, stebėtis ir žavėtis. Arba teigti, kad visa tai yra šizofrenija ir apskritai nesąmonė. Ką gi, pasirinkimo laisvė yra labai puikus dalykas, interpretacijų erdvė taip pat. Režisierius Timas Burtonas iki šiol visa tai savo gerbėjams davė. Netgi su kaupu. Jis niekad nebuvo paviršutiniškas ir tiesmukas, niekad nebuvo moralistas, leisdavo klajoti po savo sudėtingus, absurdiškus ir fantastiškai nerealius pasaulius be jokių žemėlapių ir kelio ženklų. Alisai tai būtų patikę. Tai, kuri iš knygos. Bet teigiama, kad lyginti knygą ir filmą nėra korektiška, tai ir nelyginkime. Tiesiog pažiūrėkim į tą Alisą ir jos Stebuklų šalį, kurią pateikia mylimas tokių šalių specialistas.

Alisai devyniolika metų. Ką gi, visi turi teisę augti. Ir net užaugti. Alisa su mama didele karieta vyksta į puotą kaimynų pilyje. Ten pilna puikių ponų, Alisa atrodo kaip blyški Pelenė. Ir nenumano, kad jos laukia staigmena. Visi apie jį žino, o ji ne. Kaimynų sūnelis, panašus į pasipūtusį rudą triušį, pasiūlo jai savo ranką ir širdį. Jo mamytė primena apie silpną sūnelio skrandį. Bet Alisa tekėti nėra numačiusi, todėl atkreipia savo lyrišką žvilgsnį į baltą triušį su liemene ir laikrodžiu. Nusprendusi, kad interviu su triušiu bus įdomiau už vedybas, Alisa paknopstomis lekia jam iš paskos ir prasmenga į froidistiškai simbolišką tunelį, atsivėrusį prie seno medžio šaknų. Atsiduria Stebuklų šalyje ir tuoj pat puola kankintis. Kaip ji kankinsis, skaitytojai numano, žiūrovai turi priimti tik Burtono variantą. Iš viso to išeina tokia žiauriai niūri istorija, primenanti kompiuterinį žaidimą, kuriame herojė privalo visus nugalėti. Ir kuo greičiau, tuo geriau. Kaip ir visada, režisieriui pavyko perteikti istoriją vizualiai lyg sapno materiją ir haliucinacijų atmosferą su racionaliomis šaltai ryškiomis spalvomis, metamorfozėmis ir detalėmis, kurias norisi ištyrinėti, bet nėra laiko, nes Alisa vis bėga. Per baisią musmirių girią, per gotikinio siaubo sodus su paparčiais, per laukymes su aštria žole. Pakeliui pakliūva į visokias žabangas, išsiaiškina, kas jas spendžia, ir nelėtindama tempo dar spėja pamąstyti, ar ji yra ji, ar nelabai. Ieško kardo, kuriuo turi nusmeigti slibiną ir atkurti teisybę toje Stebuklų šalyje. Bet šiaip ji yra šiuolaikinė emancipuota panelė su feminizmo liepsna širdyje – pavyzdys gerb. žiūrovėms. Finale dar paskaito paskaitėlę apie moralę ir tampa jaunąja verslininke. Gražu ir pamokoma.

Režisierius kažkodėl yra negailestingas savo mūzai Helenai Bonham Carter ir trapų jos grožį paslepia po kompiuterine kauke. Todėl Raudonoji karalienė atrodo serganti paskutine smegenų vandenligės stadija. Gal todėl didžiąją jos leksikono dalį sudaro nurodymai nukirsti kam nors galvą. Tik tiek. Visų mūsų mylimas Johnny Deppas, kuris yra Skrybėlius, slepiasi po velniškai sudėtingu grimu, baltos jo apatinės blakstienos išryškina beprotiškas akis, o beprotiška plastika – didžiai sudėtingą vidinį pasaulį. Į abu juos žiūrėti labai smagu. Na, o tai, ką jie kalba ir daro, teslegia scenarijaus autorės sąžinę. Kaip ir šunelis Bajardas su žmona bei šunyčiais. Kas galėtų paneigti, kad šunys visada puošia siužetą? Na, o liuminescencinė Češyro katino šypsenėlė ir jo maniera paslaptingai išnykti tarsi rūkas apskritai daro pritrenkiantį įspūdį. Trumpai tariant, kino meistro talentas susikovė su komercija. Rezultatas – lygiosios.