Baubas & Co

Režisieriaus ir scenaristo Iljos Bereznicko Baubas artimiausiu metu žada apsigyventi knygynuose. Ką gi, jam ten turėtų patikti – kompanija vaikų knygų skyriuose gali įkvėpti ir Baubą, ir jo autorių naujiems didžiai išradingiems žygdarbiams. Beje, neseniai jis, tai yra Baubas, pasirodė net solidžioje televizijos žinių laidoje – vaizdavo ten lyg krizę, lyg šešėlinę ekonomiką. Šliaužė toksai šešėlis mėnesienoje pro duris, šiurpino televizijos žiūrovus naujomis ekonomikos duobėmis, o Baubo gerbėjai žinojo, kad tas šešėlis – ne joks Baubas, o tik dantingas katinas, kuris į žinių siužetą netilpo. Tiesa, katinas irgi gana baisuokliškas ir visai tinkamas nacionaliniams kataklizmams iliustruoti.

Bereznicko animacija tinka ir žiūrovams, kuriems išdygo dar ne visi dantys, ir finansinių siužetų autoriams. Tai – teigiamas faktas. Kitas teigiamas faktas tas, kad „Garsų pasaulio įrašai“ išleido režisieriaus kompaktinę plokštelę. Dabar vaikučiai ir jų mamytės galės tobulėti su kokybiška lietuviška animacija ir trupučiuką kuoktelėjusiais, bet linksmais, optimistiškais ir veikliais jos herojais. Plokštelėje yra septyni filmukai, trys iš jų sudaro lyg ir Baubo serialą, kuriame galima pamatyti, kaip keitėsi režisieriaus maniera ir kūrybos technika per metus, skiriančius vieną filmuką nuo kito. Vis dėlto mieliausias ir žaviausias yra pirmasis „Baubas“ (1987), pieštas rankomis, nuspalvintas lyg spalvotais pieštukais – natūraliomis ir šiltomis spalvomis. Siužetas ir problemos nesenstančios kaip Egipto piramidės. Mat dažnai vaikeliai trukdo gyventi savo tėveliams, ir tie, gindami savo laisvalaikį bei sveiką protą, mėgina atkabinti nuo savęs kibias atžalų rankeles, pakišdami jiems mintį apie baubą, gąsdinantį įkyrius žmogelius, kuriems visada laikas miegoti. Taigi mamytė plepa telefonu, mezga megztinį, kartu dar varto madų žurnalą, tėvelis žiūri futbolą, pasišiaušusi dukrelė reikalauja dėmesio. Bet vietoj jo gauna baubą. Vaikai niekada nebus tokie padorūs, kaip norėtųsi, todėl pasišiaušusi mergytė kartu su baubu susiorganizuoja sau pasiutusiai įdomų gyvenimą. Tokį dinamišką ir beprotišką veiksmą, kupiną fantastiškų metamorfozių, transformacijų ir triukšmo. Baubas tampa draugu, kuris nors ir ryja kaktusus, bet puikiai supranta, ko reikia mažo žmogelio sielai. Paskui Baubas persikelia į filmuką „Baubo aritmetika“, kur kartu su pirmokėliu sprendžia uždavinį apie tris vienetus bei detektyvą, kas surijo Zuikį su morka ir paliko jo vaikelius beveik našlaičiais, todėl ponia Zuikienė žada kreiptis į Strasbūrą. Prie šito filmuko savo geležines smegenis jau pridėjo kompiuteris, todėl jis stilistiškai skiriasi nuo pirmojo „Baubo“. Moralas – žalias monstras net aritmetiką gali paversti nuotykiu. Trečiasis filmukas „Baubo liga“ (2006) yra apie tai, kad net žalios baidyklės gali gauti psichologinę traumą, jei jų niekas negerbia, nesupranta ir neįvertina. Baubų šeimyna apsireiškia filmuke „Tik nereikia mūsų gąsdinti“ – vėl įsisuka į šeimyną, kurios atžala yra nelaiminga, nepatenkinta gyvenimu ir kaltinama tuo, ko visai nepadarė. Išvadą režisierius pasiūlo žavią ir sąmojingą – jei jūsų vaikas yra pavyzdingas, tai visai gali būti, kad tai ne jūsų vaikas, o baubukas. Visuose filmukuose sukasi veiksmų ir daiktų tornadai, įvykiai, nuotykiai ir išradingos net smulkiausios detalytės. Kažkokiu būdu tai sutelpa į kelias minutes, o personažai sugeba būti gyvi ir baisiai simpatiški.

Filmuke „Senelis ir senelė“ jokio baubo nėra. Užtat yra režisieriaus mylimas katinų giminės atstovas, užuominos į Chagallo paveikslus ir spalvas bei lyriškai kandi istorija apie tai, kad senelės yra amžinai jaunos, seneliai – irgi, bet rečiau, o atjaunėja jie pro namų duris įsiveržus šimtui anūkų. Ir kuo dažniau jie atkeliaus ir darys visokias mažas kiaulystes, tuo jaunesni bus seneliai ir lyriškiau sėdės mėnesienoje. Priešingu atveju senelis gali sugriauti namus ir žūti nuo buitinės traumos kabindamas paveikslą su jaunystės prisiminimais. „Svajuko dramblionės“ – taip pat apie šeimą, irgi trupučiuką kuoktelėjusią, ir visai nesvarbu, kad toji šeima atrodo kaip drambliai. Tiksliau, jie ir yra drambliai, mažius kaip visada yra auklėjamas, auklėjasi savarankiškai ir išsaugo sveiką protą, nors dramblio tėčio ir dramblės tetos pavyzdžiai tam visai netinka. Ir visas filmukų rinkinys – linksmas, spalvingas, dinamiškas, optimistiškas, jis tinka mažiukams ir labai dideliems, tiems amžinai jauniems. Norisi šypsotis, užfiksuoti atmintyje visus katinų portretus ir platinti lozungą, kad baubai yra geriausi vaikų draugai.