Mūsų kaimynai Jamados
(My Neighbors The Yamadas)

Senstelėjęs, bet nepasenęs. Nors manoma, kad animacija tradiciškai skiriama vaikeliams, šiuo atveju – greičiau jau panelėms. Tiktų žiūrėti per mergvakarius. Užuot cypavusios pro limuzinų langus galėtų ramiai susėsti prie televizoriaus ir parodyti būsimai nuotakai, kas jos laukia. Ir pačios susimąstytų apie tai, kas yra šeima ir ką daryti, kad išliktum adekvati toje pagrindinėje visuomenės ląstelėje. Tiesą sakant, nėra taip jau baisu. Tik koncentruotos gyvenimo tiesos, nuspalvintos fatališko humoro gaidelėmis.

Pradžia – ponų Jamadų vestuvės ir japoniškas pamokymas apie tai, kaip jiems reikėtų plaukioti po šeimyninio gyvenimo jūrą. Jie ir plaukioja. Dinamiškai ir audringai. Po šeimos laivelio dugnu nardo visokie rykliai ir kiti plėšrūnai, horizonte gandrai neša kūdikėlius į kopūstų laukus Europoje, bet ponai Jamados savuosius randa kur kas originaliau – vieną išlukštena iš plūduriuojančio moliūgo, antrąjį iškrapšto iš bambuko stiebo. Močiutę jau turi, taigi susiformuoja šeimyna su visomis jai būdingomis negandomis ir džiaugsmeliais. Filmo žanras – situacijų komedija, kur kiekviena situacija pateikiama kaip atskira novelė, tokia miniatiūrinė istorija iš paprasto žmonių gyvenimo. Prasideda visada kokiu nors filosofiniu japonų poezijos perliuku, rūpestingai užrašytu puošniais hieroglifais, posmelio nuotaika ir prasmė diametraliai priešinga veiksmui ir novelės problematikai. Fantazijos filme nedaug, užtat realybės – per akis. Paauglys sūnus mąsto apie tai, kad mokykloje užduoda daug nenaudingų dalykų, tėtušis sukuria filosofinį traktatą apie tai, kaip nenaudinga gali tapti labai naudinga. Mažumėlį susipainioja, bet išsipainioja, tik mokinys staiga ima ir susirūpina būties dalykais – kaip ir kodėl jis čia atsirado. Šeimoje nuolat vyksta skandaliukai, vieni nesupranta kitų, o jeigu ir supranta, tai daro taip, kaip kam naudingiau. Ginčijasi dėl pietų – ir vėl makaronai, bet rytoj bus taip pat, nes taip patinka mamai; pametamas vaikas, kuriam pasakyta nekalbėti su nepažįstamais, bet jei vaikas taip ir darytų, tai niekada nebūtų surastas; vyksta indų plovimo sąmokslai, namų tvarkymo priepuoliai; samprotaujama apie laisvą valią ir paklusnumą, tėvų ir vaikų santykius ir apskritai gyvenama. Siužeto varomoji jėga yra dialogai, juos rekomenduotina ne tik išgirsti, bet ir suprasti. Bet kartais žiūrovas pasijunta „pasiklydęs vertime“, nes versti vieną kultūrą į kitą velniškai sunku. Dauguma istorijų bei dialogų suprantami ir aiškūs, nes kalba apie universalius dalykus. Filmas nupieštas kompiuteriu, bet jo stilius skiriasi nuo to, kas verda televizorių ekranuose. Režisierius stilizuoja primityvų piešinį, atrodo, kad kažkas, nelabai mokantis piešti, pamatė krūvą baltų popieriaus lapų ir nusprendė išmėginti savo meninius sugebėjimus. Ir išėjo tokie personažai – karikatūros, su akimis taškeliais ir rankomis pagaliukais, bet mieli, išraiškingi ir gyvi. Filmas kupinas erdvės ir oro – kiekvienas kadras lyg paprastutė akvarelė, per plonytį dažų sluoksnį persišviečia popierius ir personažų niekada nėra pernelyg daug.

N. A.