Džiuli ir Džulija
(Julie & Julia)

Jos pagrindas – dvi tikros istorijos, aprašytos autobiografinėje Julie Powell knygoje. Šiaip jau ir viena „tikra istorija“ dažnai sukelia skepticizmo priepuoliuką, todėl į „du viename“ žiūri įtariai. Ypač kai dar titrai praneša, kad čia bus „365 dienos, 524 receptai ir viena maža virtuvė“... Ir iš viso šito išėjo gana žavi istorija apie meilę ir kiaušinius, virtuvės literatūrą ir literatūros virtuvę, maistą ir seksą, kelią į viršūnes, tiksliau – du kelius. Vienu keliauti yra smagu ir įdomu. Antruoju – nelabai.

Taigi, pirmoji tikra istorija pasakoja apie ponią Julią Child, kuri amerikiečiams pasiūlė paragauti prancūzų virtuvės šedevriukų ir tuo nusipelnė visų gurmanų bei namų šeimininkių meilę. Šią ponią vaidina Meryl Streep, kuri, kaip žinome, ekrane sugeba idealiai dėvėti „Prada“, dainuoti ABBA dainas ir daryti kur kas rimtesnius dalykus. Tai matyti jau nuo pirmųjų kadrų, kur ponia Džulija laigo po 5-ojo dešimtmečio Paryžių ir džiaugiasi gyvenimu. Tuo džiaugsmu užsikrės ir skeptiškai nusiteikę žiūrovai. Nes visa tai, ką ji daro, yra tikra ir užkrečiama. Ji žavi, linksma ir žaisminga, turi nuostabų humoro jausmą, nemalonumus ir negandas sugeba priimti kažkaip mielai ir niekad nepraranda gyvenimo krypties. Didvyriškai dideliu peiliu atakuoja ūsuotą omarą ir profesionaliai storu siūlu siuva kimštos vištos pilvą. Myli savo vyrą ir visą pasaulį, gal todėl kiekvienas jos kulinarinės istorijos epizodas toks originalus ir mielas. Režisierei patinka ir herojė, ir jos epocha, kuri filme nutapyta nostalgiškai linksmomis spalvomis ir tiesiog prikimšta spalvingų antrojo plano personažų.

Antroji istorija – šiuolaikinė. Julie Powell filme – tokia nelabai laiminga panelė, telefonu atsakinėjanti į visokius dramatiškus klausimus ir kartais apsiverkianti, kad gyvenimas neteisingas. Ji prarado gyvenimo tikslą. Kažkada jį, atrodo, turėjo – parašė pusę romano. Džiuli atranda Amerikos kulinarijos močiutės knygą. Su filmo pradžioje nurodytu patiekalų kiekiu. Ir nusprendžia ją įgyvendinti savo virtuvėje. Bet tai, ką darė filme Džulija, buvo kūryba. Tai, ką daro Džiuli – kažkoks plagiatas. Ir kartu gana banali amerikietiškos sėkmės istorija. Kartų ryšio tema skamba filme su kažkokiu priverstiniu patosu, o perliukai ant panelės kaklo atrodo netikri – tokie ir yra. Ir patiekalai, pagaminti pagal tuos pačius receptus, skiriasi. Gal todėl, kad vienos herojės virtuvės prieskoniai buvo džiaugsmas ir talentas, o kitos – isterija ir noras išgarsėti.

Ir filmas toks keistas – ir geras, ir nelabai. Tai, kas buvo pikantiška ir žavu vienoje istorijoje, virto banalybe ir mechaniniu įvykių pakartojimu antroje. Ne tuo skaniai blizgančiu šokoladiniu suflė, kurį savo virtuvėje Paryžiuje suko kulinarijos ponia su tikrų perlų vėrinuku, puikiai derinčiu prie prijuostės.