Mačetė
(Machete)

Galima pamanyti, kad liaudies mylimą kino chuliganą ir šiaip gerą režisierių iškart ištiko bent pora švelnių jausmų priepuolių. Vienas – gilios nostalgijos banga seniai ir gerai pamirštam „blaxploitation“ žanrui, kuris mūsų platumose buvo pasirodęs vaizdajuosčių eros pradžioje ir džiugino gerbėjus specifiniais efektais, žiauria gėrio ir blogio kova bei sentimentais. Praėjus piratų laikams pasirodė pora stilizacijų, kad ir Quentino Tarantino „Džekė Braun“. Kitas priepuolis – meilės giminaičiams ir šiaip artimiems dvasiškai piliečiams, kuriuos jis nusprendė apdovanoti savo talento šviesa. Labiausiai pasisekė aktoriui, kurio veidą žiūrovai matė gal porą šimtų kartų po porą minučių ir gerai įsiminė, nes veidas iš tokių, kurių pamiršti tiesiog neįmanoma. Tai Danny Trejo, gerbiamo režisieriaus giminaitis. Dabar jis niūriomis akimis žvelgs iš kiekvieno filmo kadro. Bus galima įsidėmėti kiekvieną skersinę ar išilginę herojaus fizionomijos raukšlelę, išnagrinėti tatuiruotes, pasigėrėti bicepsais, tricepsais bei pilvo presu. Taip pat fizine jėga, tvirta morale, dramatiška siela ir sugebėjimais valdyti žemės ūkio padargus. Mačetė – toks yra herojaus vardas – juos paverčia priešų naikinimo įrankiais, tuo įrodydamas, kad ir arbatinis šaukštelis gali atstoti atominę bombą.

Mačetė – veiksmo centras, priežastis ir pasekmė, siužeto varomoji jėga ir visų likusių personažų gyvenimo centras. Tiesą sakant, jokio siužeto filme ir nėra. Labai pasistengus, būtų galima papasakoti istoriją, bet joje liktų tiek dramaturgijos ir logikos skylių, kad neverta. Siužetas tiesiog lipdomas aplink pagrindinį herojų, o personažai reikšmę įgauna tik tada, kai pakliūva po šaltuoju Mačetės ginklu. Visko filme daug – kraujo, žarnų, nukirstų organizmo dalių, skriaudžiamų meksikiečių, nuostabaus grožio damų su Ievos ir kitokiais kostiumais, visokių rūšių bei kalibrų šaunamųjų ginklų, senų pagražintų automobilių bei baisaus keršto entuziazmo. Personažai atsiranda iš niekur, truputį paveikia ir yra eliminuojami, nes turi užleisti vietą kitiems. Išsigelbėti pavyko tik Robertui De Niro – jo bjaurybė senatorius kažkaip palieka gyvo žmogaus įspūdį ir net priverčia prisiminti aksiomą, kad politika yra purvinas reikalas. Visa kita filme – kraujais pasruvęs juodas humoras, tiesa, jį dar reikia įžiūrėti per sproginėjančių galvų, besimėtančių galūnių bei lavonų rietuvių užtvaras. Visi bjaurybės atpažįstami vizualiai – tuščios akys, intelekto nepaliestos fizionomijos, o tai, kodėl jie tokie blogi, praneša patys, prieš palikdami šį pasaulį nuo keršytojo Mačetės rankos. Todėl viskas ir aišku. Filmas sujauktas, alogiškas, žiaurus, bjaurus, tuščias ir visiškai beprasmis, bet kažkokiu būdu vis tiek tampa kokybiška juoda pramoga, teikiančia teisybės viltį. Prieš miegą žiūrėti nerekomenduojama – dar prisisapnuos kokia nukirsta rankytė, nukraujavusiuose pirštuose suspaudusi daiktą, panašų į pistoletą.