Socialinis tinklalapis
(The Social Network)

XX a. pabaigoje Lietuvoje skraidė sparnuota frazė, reklamuojanti klaikiai storą telefonų knygą: „Jei tavęs nėra čia, tavęs nėra visai.“ XXI a. šią išmintį galima pritaikyti svarbiausiam dešimtmečio išradimui – tinklui, kuris drybso tūkstančiuose serverių ir saugo milijonų piliečių jausmus, skausmus, planus ir paslaptis, taip pat melagystes ir fantazijas, informaciją ir dezinformaciją bei viską, kuo vieni pasaulio piliečiai nori pasidalyti su kitais. Visi nori būti – čia ir dabar, visi nori pranešti apie savo buvimą. Režisierius Davidas Fincheris pasistengė prisikasti prie reiškinio šaknų ir ekranizavo knygą, kurią apie savo buvusį geriausią draugą ir stebuklo, vadinamo „Facebook“, autorių parašė buvęs bendražygis. Rezultatas – virtuoziška gamybinė drama be dramatizmo. Protinga, išmintinga, užkrečianti ir įtraukianti, priverčianti sekti kiekvieną frazę ir žiūrėti į kiekvieną veidą, atsirandantį kameros objektyve. Režisierius meistriškai fiksuoja mūsų laikų atmosferą, tyrinėja laiką, kurio skiriamuoju bruožu tapo eskapizmas ir sociopatija, užuot kūręs dar vieną biografinį filmą apie „amerikietiškos svajonės“ įgyvendinimą ir beribes demokratiškiausios pasaulio šalies galimybes. Yra ir svajonė, juk Markas Zakerbergas – jauniausias pasaulio milijardierius. Ir biografija, ir pagrindinis herojus visos istorijos centre. Na, gal ir ne centre, nes režisierius brėžia jo paveikslą riebiu punktyru, leidžia pabūti antrame plane, pažiovauti veiksmo periferijoje, o atidžiau pažvelgia tada, kai pats nori kai ką suprasti. Nelabai simpatiškas tas herojus – jaunas Harvardo snobas, turintis krūvą kompleksų, norintis būti ten, kur jo neįsileidžia. Toks tylus garbėtroška, kolekcionuojantis nuoskaudas ir pažeminimus. Jo pasaulinis atradimas taip pat prasidėjo nuo neigiamų emocijų – draugė Erika, išklausiusi monologą apie uždarus klubus ir priežastis, kodėl jis ten nori patekti, pasiunčia vaikiną labai toli be teisės grįžti.

Įžeistas genijus, sunaudojęs alaus atsargas, nutaria atkeršyti ir mikliai sugalvoja kompiuterinį žaidimuką apie panelių patrauklumo reitingus. Ir „nulaužia“ visą Harvardo tinklą. Paskui broliai Vinklevosai – blondinai ir aristokratai – pasiūlo jam užsidirbti ir sukurti svetainę, kuria galėtų naudotis uždarų klubų nariai. Herojus idėją įvertina teigiamai, blondinų užsakymą sėkmingai pamiršta ir sukuria savo tinklalapį, staiga tapusį velniškai populiarų ir kainuojantį milijonus. Bet jokio dramatizmo šito herojaus dramoje nėra – jis tiesiog daro tai, ką nori ir moka. Aistros verda aplink – finansinės ir juridinės, antrojo plano personažai kaunasi už savo teises ir kapitalus. Puikiai suvaidinti visi tie personažai, netikėtai sodrus ir žavus išėjo Justino Timberlake’o Šonas Parkeris – laimės kūdikis, tapęs pilkojo demiurgo kelrode žvaigžde. Ir dar keli detektyviniai klausimėliai bei bandymas pasiaiškinti, kas yra kuklusis genijus Markas. Režisierius leidžia šio tipo uždavinius spręsti žiūrovams. Fincherio pozicija ir nuomonė apie šiuolaikinį pasaulį – aiški. Žmonės bijo būti savimi. Bijo, jog niekas nesužinos, kad jie yra. Jie sulenda į virtualų pasaulį, supina ten savo milijonus vienatvių ir kompleksų, turi vietelę, kurioje galima paklajoti ir paklysti, būti tuo, kuo norisi būti, pasidžiaugti iliuzija, kad yra reikalingi draugams, kurių niekad gyvenime nepamatys. Jie nori būti ten, nes ten galima viską keisti. Ten būti lengva. Realybėje sunku. Žmonės patys pakliūva į to pasaulio spąstus – finale liūdnas jaunasis milijardierius, atsidaręs Erikos puslapį, pažymi eilutę „įtraukti į draugų sąrašą“. Ir puikiai žino, kad to niekada nebus.