Žaislų istorija 3
(Toy Story 3)

Šiaip jau žiūrovai nėra linkę karštai mylėti tęsinius, kurių reikia laukti ilgiau nei metus, nes pamiršta, kas yra kas ir ką ten veikia. Bet pamačius titruose kryptingai liuoksinčią „Pixar“ lempelę, kuri įnirtingai kaip kokią vinį sukala į piliečių smegeninę pavadinimo raidę, nuotaika pasitaiso ir apima stebuklo laukimo jausmas. Nes toji studija, nors ir susiporavusi su nuspėjamu „Disney“, niekad žiūrovų lūkesčių neapvylė. Į paprastas, iš pirmo žvilgsnio visai vaikiškas istorijas šios studijos kūrėjai įpakuoja kokią nors staigmeną, originalų požiūrį, krūvą klausimėlių, skirtų anaiptol ne vaikučiams. Mažiai turės kuo džiaugtis, jų niekas neskriaudžia, bet jiems skirtas pirmasis sluoksnis. Antrasis – dideliems, kurie dar nepamiršo, jog kažkada buvo mažiukai. Ir šį kartą, trečioje „Žaislų istorijos“ dalyje, vėl slypi tokia beveik egzistencinė problema – pasibaigęs gyvenimo tarpsnis, vadinamas vaikyste. Praeina vaikystė, ir nieko čia nepakeisi. Metai tampa praeitimi ir atsiranda problema, kur tą praeitį dėti. Į juodą šiukšlių maišą, paskui į sąvartyną, kad viskas būtų pamiršta; į kartoninę dėžę ir į palėpę, kad praeitis ramiai sau dulkėtų ir netrukdytų toliau augti; ar pasidėti į širdį, kad ten visiems laikams liktų vaikystės džiaugsmeliai ir šiluma.

Pradžioje filmo autoriai pralinksmina auditoriją pasiutusiai dinamišku vesternu su garvežio persekiojimu kalnais ir tarpekliais, o paskui vesterno herojai susėda spręsti problemos. Vaikas užaugo, žaislams reikia rinktis, kur pasidėti. Yra trys variantai – į sąvartyną, į palėpę, į vaikų darželį, kur daug žmogelių, trokštančių žaisti. Žaislai sukurti tam, kad jais žaistų, todėl kompanija pasirenka paskutinį variantą. Nes nori, kad juos mylėtų. Dorasis kaubojus Vudis, skudurinis arklelis Bėris, žioplas, bet geras dinozauras Bulvius su Bulviene, begalinis Spyruoklinis ir strazdanota Džesė, futuristinis Bazas bei visi kiti su nuotykiais keliauja į pažadėtąją žemę, kur bus daug vaikiškų letenėlių.

Čia autoriai daro netikėtą viražą ir peršoka į tikros kalėjimo dramos žanrą. Su pamąstymais apie meilę, ištikimybę, pasitikėjimą bei kitus rimtus dalykus. Darželyje karaliauja rausvas minkštutis ir kvepiantis braškėmis meškinas. Diktatorius ir tironas. Pamestas ir todėl sužvėrėjęs, nes jis manė, kad galima savintis tą, kurį myli. Ir galima apgaudinėti tuos, kurie juo tiki. Prasideda tokia ne visai vaikiška istorija apie konclagerio papročius ir apie tai, ar reikia juos priimti. Bet tai, kas rimta, yra filmo potekstė. O tekstas – linksmas, kupinas nuotykių ir įvykių, spalvų ir emocijų, meilės ir juoko. Barbė sutinka Keną su dar kartą įrodo, kad yra ne tik laiba bei nelabai protinga blondinė. Bazas po intervencijos į jo elektroninį organizmą tampa mačo ir džentelmenu, Bulvius – laikinai blynu. Būtinas moralas taip pat yra, bet subtilus ir visai nebrukamas. Finale, kai žaislų istorija pasibaigia, filmo autoriai į užaugusio vaiko Endžio žvilgsnį sudeda tiek jausmų, jog ir dideli žiūrovai supras, kad išeiti iš vaikystės baisiai sudėtinga. Todėl tuos išeinančius reikia mylėti, bandyti suprasti ir mokėti atleisti.