Kūrikas
(Kočegar)

Ši drama – tryliktas garsiausio rusų „postperestroikos“ kino kūrėjo darbas, nieko gero nežadantis žiūrovų emocijoms bei nervams. Juos režisierius talentingai sumazgys į neišpainiojamas kilpas, teigiamas emocijas pakeis visiškai neigiamomis ir privers mąstyti apie tai, ar velnio tuzinas tikrai neturi kokios nors paslėptos prasmės.

Taigi, sėdi kažkokioje katilinėje, primenančioje apleistą pragaro filialą, kūrikas. Senas jakutas su kamufliažine karštųjų kraštų kareivių panama ant galvos. Kartais jį aplanko dvi mergaičiukės, jos prašo dėdę kūriką papasakoti apie blogus žmones. Dėdė kūrikas apie juos turi žinoti viską, nes rašo apie juos knygą. Vienu pirštu baksnoja prieštvaninės mašinėlės klavišus ir visada žino, kas toliau bus. Mergaičiukės tyliai pasibaisi, pažiūri į vienodai ir abejingai ūžiančias liepsnas ir išeina. Jos žino, kad dėdė kūrikas buvo majoras ir apskritai didvyris. Tik nežino, kad jis buvo kontūzytas, todėl dabar jo protas klajoja niekam nežinomais keliais. Visa tai žino buvęs kovų draugas, kuris dažnai užsuka į katilinę – atneša tvarkingai į maišus sukištus lavonus, paaiškina apie kūnų savininkų blogus darbus ir palieka rašytojui rašomojo popieriaus. Dar mandagiai pasidomi, kas ten bus toliau. Kūnai sėkmingai šildo Vyborgo gyventojų namus, kūrikas jų tapatybėmis nesidomi. Kartais dar užsuka dukra, perduoda linkėjimus iš šilto Detroito, kur gyvena jos motina, ir paprašo pinigų. Dukra su drauge turi kailių verslą, o dabar įsigijo ir mylimą vaikiną, kuris visą laiką tyli. Taip ir slenka gyvenimas.

Visiška nebūtis ir tyla sklando kiekviename filmo kadre. Tik beprotiškai skamba gitaros melodija, kuri netrukus tiesiog pradeda gręžti smegenis. Balabanovas rodo negyvą gyvenimą, kur toji tyla atrodo gyvesnė už gyvų žmonių kalbą. Nes kalba nieko nesako, dialogai nieko nereiškia, veikėjai tyli taip, kaip jiems reikia, o kai netyli, yra nutildomi. Tylėjimas yra intonacija ir veiksmas – begaliniai ėjimai sniegu pirmyn atgal ir į kažkokį tašką, kur kažkas užsimezga ir nutrūksta. Sniego daug, jis dengia šaligatvius ir aptriušusių namų frontonus. Jis pilkas, sutryptas, padengtas dėmėmis ir šešėliais. Gal jis purvinas, nes toks jį trypiančių personažų gyvenimas?

Ir sunku pasakyti, apie ką tas tryliktasis Balabanovo filmas, pilnas subtilių autocitatų ir begalinio liūdesio. Gal apie tai, kad šiame pasaulyje jau viskas sukurta – juk rašo kūrikas svetimą romaną, kurį skaitė dar prieš kontūziją, o po jos viską pamiršo. Gal apie tai, kad kūryba – viską ryjanti ugnis, kuriai nesvarbu, kuo maitintis. Beje, ugnis yra vienintelis gyvas dalykas tame zombių pasaulyje, ji liepsnoja beveik kiekviename kadre – vis ta pati, tik kitaip įrėminta. Lyg viską matanti ir visur esanti akis. O gal filmas apie tai, ar verta kūrėjui dirbti, kai jį supa toks pasaulis, kuriam svarbu tik seksas, smurtas, turtas. Ir tik viena mirtis yra kilni ir švari – šalia liepsnojančios krosnies. Su mergaičiuke, kuri mandagiai klausia, ar galima fotografuoti. Nes ji dar nežino, kas yra mirtis.