Vingiuotas kelias namo
(Due Date)

Gana simpatiška ir net savaip elegantiška komedija, nors režisierius Toddas Philipsas tokių teigiamų savybių visai nenori. Bet taip jau jam išėjo. Plati šypsena prisiklijuoja prie žiūrovų fizionomijų, nori jie to ar ne, prisiklijuoja tvirtai ir išlieka iki paskutinio kadro. Filme yra visko daug. Jis taisyklingai sudėliotas, istorija puikiai papasakota, o herojų trijulė gali būti įtraukta į geriausių aktorinių ansamblių garbės sąrašą (jei kas nors tokį pasidarytų). Šiaip jau veikėjai, kurie pusantros valandos gadins vienas kitam nervus, yra du. Architektas ir padorus pilietis Peteris Haimanas iš vieno Amerikos krašto skuba į Los Andželą – jis turi suspėti namo iki kūdikiui gimstant. Prie kelionių ponas architektas įpratęs, lėktuvas – nuolatinė susisiekimo priemonė, tūkstančiai kilometrų jam nieko nereiškia. Antrasis veikėjas, kurio padoriu piliečiu nepavadinsi net iš pirmo žvilgsnio, mano esąs aktorius ir turi tikslą atsidurti Holivude. Etanas Tremblėjus pasižymi dirbtinėmis garbanomis, žvėriškai šilta šypsena, podiumų žvaigždžių vaikščiojimo stiliumi ir tokiu klaikiai nuoširdžiu požiūriu į realybę bei visus jos niuansus, kad jį kartais norisi užmušti. Trečiasis – prancūzas su globaliu liūdesiu apvaliose akyse, filosofas ir pasyvus narkomanas, toks meilės turistas, kantriai kenčiantis visus kelio filmo žanro nepatogumus. Tiesa, yra dar ir ketvirtasis – tėtušis, buvęs kavos ir galingų biustų gerbėjas, einamuoju momentu uždarytas į kavos skardinę, vieną kartelį išgertas, porą sykių išbarstytas, bet finale pagarbiai paleistas į amžinąjį gyvenimą tarp Didžiojo kanjono uolų.

Režisierius padoriai elgiasi su kelio filmo žanru, jo netobulina ir su juo nekariauja, išsitenka jo erdvėje. Varomoji veiksmo jėga yra judėjimas ir dviejų diametraliai priešingų charakterių tarpusavio santykiai. Ir tikrai geras scenarijus, duodantis galimybę atsiskleisti originaliam aktoriaus Zacho Galifianakio talentui. Jis improvizuoja, kiekvieną komišką situaciją ar veiksmo posūkį kažkaip pritaiko savo charakteriui ir pateikia originalią ir asmenišką traktuotę. Robertas Downey taktiškai užleidžia partneriui lyderio vietą, prisitaiko prie improvizacijų ir intermedijų, tad bendras jų pastangų rezultatas – teigiamas. Nes režisieriaus humorą švelniu ir subtiliu pavadinti būtų sudėtinga – jis grubokas, tiesmukiškas ir gana sunkus, bet aktoriai suteikia jam lengvumo ir net grakštumo. Politiniu korektiškumu filmas taip pat nepasižymi, režisierius leidžia sau pasiųsti visuomenės nuomonę ir elgesio taisykles už kadro ribų ir suteikia filmo veikėjams normalių piliečių, susidūrusių su nežinoma realybe, veiksmų laisvę. Moralas: iš Amerikos piliečių reikia atimti teisę skraidyti lėktuvais. Savaitėlę keliaudami namo automobiliu, jie pažins ne tik savo šalį, bet ir tikrojo gyvenimo skonį.