Karaliaus kalba
(The King’s Speech)

Istorinė drama.


Režisierius Tom Hooper | Vaidina Colin Firth, Geoffrey Rush, Helena Bonham Carter, Derek Jacobi, Guy Pearce, Eve Best, Timothy Spall, Claire Bloom, Michael Gambon
D. Britanija, 2010, 118 min. Platintojas Lietuvoje Acme Film


Filmo apdovanojimų bei nominacijų sąrašas ilgas, visi prizai ir reveransai tikrai pelnyti. Seniai ekranuose nebuvo tokios senamadiškos (gerąja šio žodžio prasme) istorijos, kur viskas apgalvota ir nušlifuota, svarbi kiekviena smulkmena, kur mažumėlę apdulkėjusi istorinė tiesa pasirodo tokia suprantama, o pagrindinė problema – universali ir nesenstanti. Pradžioje – būsimojo karaliaus košmaras stambiu planu. Tai – didžiulis mikrofonas, per kurį princas Albertas, teoriškai net nepretenduojantis į sostą, turi prabilti į tautą ir pasaulį. Mikrofonas – abejingas, radijo diktorius atlikinėja prieš jį sudėtingus ritualus, paversiančius jo balsą aksominiu ir įtaigiu. Princas Albertas per tą mikrofoną pasiunčia neartikuliuotus garsus, kurių nepatogu klausytis net garbės sargybos arkliui: jo nekantrus žvengimas kur kas išraiškingesnis.

Princas Albertas suvokia turįs didelę problemą, kurią reikia spręsti, nes ji iškelia į paviršių giliai slepiamus kompleksus ir trukdo gyventi. Pasikankinęs su mokytais logopedais, kišančiais jam į burną sterilius stiklinius rutuliukus vietoje klasikinių Demosteno akmenukų, princas susitaiko su savo aristokratiško mikčiaus likimu. Bet jo žmona negali susitaikyti ir suranda naują gydytoją – keistą australą Lajonelį Loką, nevykėlį aktorių ir talentingą intuityvų psichologą, mokantį girdėti tai, kas nepasakyta. Pagrindinė siužeto linija – šių dviejų skirtingų asmenybių santykiai. Apsišaukėlis logopedas pagarbiai, bet kartu ironiškai familiariai vadina pacientą Berčiu, sėkmingai ištraukia iš jo pasąmonės dalykus, kuriuos princas nori pamiršti, priverčia pykti ir kartais net pamiršti karališkąją kilmę bei su tuo susijusius ritualus. Colino Firtho ir Geoffrey Rusho duetas primena dvikovą – tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad australas neturi jokių kompleksų. Turi, ir nemažai. Būsimasis karalius, kuris nenori būti karaliumi ne tik todėl, jog nesugeba džiuginti savo pavaldinių tobula dikcija ir retorikos menu, supranta, kas yra pasitikėjimas.

Filmo režisierius, prisidengdamas turtingos ir spalvingos istorinės dramos žanru, sugeba išlaikyti tiesiog pavyzdinę įtampą. Tokia dažnai negali pasigirti ir populiariausi psichologiniai trileriai. Nuo pat pirmųjų kadrų jis priverčia užjausti būsimąjį monarchą, sekti jo biografijos vingius ir išgyventi dėl nesėkmių, nors tai, kad viskas baigėsi gerai, žinoma iš istorijos vadovėlių. Dažnai istorinėms dramoms būdingas sentimentalumas ir patosas. Hooperiui to pavyko išvengti. Gal todėl, kad jis sugebėjo papasakoti subtilią kamerinę istoriją apie tai, kaip svarbu išmokti patikėti savimi.