Geležinė ledi
(Iron Lady)

Sena moteris rūpestingai užsiriša ant galvos šilkinę skarelę ir išeina į parduotuvę nusipirkti pieno.Ten paaiškėja faktas, kad pasaulis pasikeitė, kaip ir pieno kainos. Senoji moteris pamiršo tą pasaulį, o jis taip pat sėkmingai pamiršo ją. Maža ekskursija į realybę sukelia namuose keistą paniką, iš kurios aišku, kad net tokie menki savarankiški poelgiai kaip noras pačiai nusipirkti pieno gali baigtis labai blogai. Tada visi žiūrovai, kurie atpažino pagrindinę heroję, gali liūdnai atsidusti ir prisiminti išminčius, kurie dar prieš porą tūkstančių metų tokią situaciją apibūdino posakiu: „Sic transit gloria mundi." Taigi teoriškai režisierė Phyllida Lloyd kūrė biografinę dramą apie legendinę D. Britanijos premjerę Margaret Thatcher, labai prieštaringą ir valdingą asmenybę, smulkaus krautuvininko dukterį, sugebėjusią užkopti ant aukščiausio valdžios laiptelio ir 1979-1990 m. vairavusią šalį po pasaulinės politikos vandenis. Ji sukėlė vieną karą, kuriame liepė „nuskandinti visus", iš visos širdies kovojo su profsąjungomis ir privertė britus gerbti konservatorių politiką. Labai gaila, bet tikriems politikos žinovams ir visokių povandeninių srovių tyrinėtojams filmo rekomenduoti nepavyks. Režisierė visai nenori laikytis klasikinių biografinės dramos kanonų, šiaip

jau reikalaujančių, kad asmenybė, apie kurią pasakojama, pademonstruotų įvairius visuomenei nežinomus savo bruožus ir psichologiškai pateisintų kai kuriuos nesuprantamus poelgius ar sprendimus. Lloyd kuria biografinę melodramą, lyrinį apmąstymą apie legendinę damą, kuri dar ir norėjo būti normali moteris, bet neturėjo tam laiko. Kažkodėl atrodo, kad melodrama - ne tas žanras, kuris tinka herojės charakteriui. Jis pernelyg sudėtingas ir prieštaringas, kad sutilptų į porą ekrano valandų. Bet reikia pripažinti, kad autorė stengiasi – filme cituojamos premjerės kalbų ištraukos, įvykius iliustruoja autentiška dokumentika, sąžiningai kopijuojami kostiumai, nepamirštas ir garsusis perlų vėrinys. Viskas lyg ir teisinga. Ir tinkama guodžiamajam tikslui – parodyti paprastiems piliečiams, kad šio pasaulio galingieji tokie pat kaip ir paprasti mirtingieji. Jų taip pat laukia senatvė, vienatvė, demencija, prarasti emociniai ryšiai ir kiti ilgos egzistencijos malonumai. Vis dėlto režisierė rado tinkamą toną, gerai pasistengus galima pamatyti, kad ji vaizduoja ne asmenybę, o jos viešojo įvaizdžio bruožus. Herojės jaunystė – su švelnios karikatūros atspalviais, politinė branda - plieno spalvos, senatvė - gryna melodrama. Čia jau reikėtų sakyti ilgą giriamąją kalbą aktorei Meryl Streep, kuri tą melodramą pavertė tikra, jautria ir jaudinančia. Atmintyje lieka ne politinės kovos ir aštrūs dialogai su priešiškai nusiteikusiais oponentais, o herojės dabarties epizodai – pokalbiai su vyru, jaukiai įsitaisiusiu giliame fotelyje ir savo šiltais pokštais padedančiu jai būti. Dabar jos realybėje jis – pagrindinis žmogus. Ir visai nesvarbu, kad kitiems atrodo, esą šalia nieko nėra. Finale leidžiama apsiverkti ir iš filmo išmesti visą politiką. Premjerai irgi verkia.