Subtilumas
(La Delicatesse)

Vienas režisierių Davidas Foenkinos yra ir populiaraus romano „Subtilumas“ autorius. Tai filmas su kritiniu subtilumo ir romantikos kiekiu. Terapinė priemonė sužeistoms sieloms, kurioms suteikiama viltis, kad viskas praeina. Dar yra šiek tiek humoro, daug egzistencinio liūdesio ir visokių kitokių žanrui reikalingų dalykų. Pagrindinė herojė, apie kurią sukasi veiksmas, – tyliai romantiška mergina Natali, kurią vaidina Audrey Tautou. Natali buvo labai laiminga, mylimas vaikinas Paryžiaus aikštės viduryje pasiūlė jai savo ranką ir širdį, o paskui aplink juos sukosi baltos snaigės, jaunoji pora rengėsi gyventi ilgai ir laimingai, bet čia įsikišo lemtis – Natali liko viena. Ji ilgai negalėjo susitaikyti su tuo, kad jos linksmojo Fransua nebėra ir niekada nebebus. Liūdesį malšino darbu. Darbe ją liūdnomis akimis sekiojo elegantiškas šefas, malonus ir subtilus vyras, niekaip neprisiruošiantis išsiskirti su savo žmona. Visi draugai ir pažįstami herojei patarinėjo, kad reikia baigti tą gyvenimo tarpsnį ir eiti pirmyn. O ji nematė kelio, kuriuo pirmyn galėtų eiti. Bet kartą į kabinetą įžengė kolega Markas ir Natali jį impulsyviai ir be jokios priežasties karštai pabučiavo. Pabučiuotasis nepatikėjo savo laime, pamatė gyvenimo grožį, pradėjo šypsotis. O veiksmas lyg ir pradėjo plėtotis į optimistinius tolius. Markas – švedas, galingas gunktelėjęs personažas su operatoriaus pabrėžtinai demonstruojama plike, vilkintis dryžuotus megztinius. Toks simpatiškas šiaurės briedis, atsitiktinai atsidūręs šalia grakščios gazelės. Viskas būtų puiku, jei filmo autoriai dar sugalvotų būdą užpildyti emocinę tuštumą, kuri visą filmą tvyro tarp personažų. Ji vis tokia mįslinga, nelaiminga ir romantiška mergina, jis – drovus, dramblotas ir subtilus vaikinas, suprantantis, jog netinka tokiai gražuolei. Kiekvieną epizodą broliai režisieriai stengiasi ištempti iki norimo metražo, o jausmams toks išraiškos būdas visai netinka. Scenarijaus pauzės užpildomos Natali – ji eina siauromis galvelėmis, biuro koridoriais, operatorius su meile rodo stambius aktorės planus, jos profilį ir kaklo linkį, jos siaurą nugarą ir gilias akis, kuriose niekad neatsispindi net mažiausiais šypsenos šešėlis. Abu personažai funkcionuoja lyg vakuume, jiems trūksta oro ir laisvės, emocijos ne išreiškiamos, o išsakomos žodžiais. Gal todėl filmo atmosfera tokia bespalvė ir amorfiška, nors aktoriai daro viską, ką tik gali. Finalas aiškiai literatūrinis, sukeliantis įtarimą, kad režisieriai nesugalvojo, kaip tą keblią romantiką užbaigti. Ir vis dėlto visų švelniai mylima Audrey Tautou kaip visada trapi, jausminga, paslaptinga ir žavi, siužetas vingiuotas, tikra meilė yra, rožės bei lelijos žydi. Ir to visai užtenka neišvengiamai atšliaužiančio rudens vakarui.