Hugo

Kino pasaka


Režisierius Martin Scorsese | Scenarijaus autorius John Logan
Vaidina Ben Kingsley, Sacha Baron Cohen, Asa Butterfield, Chloé Grace Moretz, Ray Winstone, Emily Mortimer, Christopher Lee, Jude Law
2011, JAV, 126 min.


Visų galimų kino premijų bei garbingų titulų savininkas ir apskritai kino genijus Martinas Scorsese staiga pamatė, kad jo filmografijoje nėra nei vieno filmo, kurį ramia sąžine galėtų parodyti savo dvylikametei dukrai. Ir ryžosi sukurti tokį, kurį galėtų žiūrėti visa šeimyna. O jeigu dar koks nors jos narys bus sinefilas bei kino istorijos maniakas, tai peržiūra turės ir edukacinį poveikį. Ši spalvinga, dinamiška, truputį mistiška ir detektyviška pasaka su naudingu moralu ir nelabai slepiamu antruoju dugnu gali praplėsti režisieriaus gerbėjų gretas.

Veiksmas nukelia į 1930 m. Paryžiaus geležinkelio stotį, po kurią blaškosi trumpakelnis berniūkštis Hugo. Dygiomis žydromis akimis jis stebi nuolat judančią minią ir pastovius personažus. Hugo turi savo maršrutus, tikslus ir uždavinius. Kaip koks jaunas Kvazimodas jis žiūri iš aukštybių į žėrintį miestą ir kaip koks Oliveris Tvistas yra vienišas ir niekam nereikalingas. Stotyje verda gyvenimas, groja orkestrėlis su būtinu akordeonistu, sukasi žanrinių vaizdelių kaleidoskopas. Kiekvienas jo personažas turi po mažą savo istoriją. Baisusis stoties inspektorius su nesilankstančia koja ir išsišiepusiu rudu dobermanu gaudo valkataujančius našlaičius ir liūdnomis akimis stebi gėlininkę. Gauruotas mažas taksas gina nuo didelio ir drovaus gerbėjo savo šeimininkę. Knygų parduotuvėje ant solidžių tomų snaudžia pūkuotas katinas, o žaislų krautuvėlėje sėdi senas ponas, kuris neleidžia savo įdukros į kiną ir priverčia Hugo atidirbti už nuolat nukniaukiamus varžtelius bei sraigtelius. Sukasi gigantiški stoties laikrodžio mechanizmai, už kadro ilgesingai ūkia traukiniai, pasakojimui puikiai dera prancūziškas akcentas, detektyvinės mįslės įgauna pagreitį ir tik istorijai persiritus į antrą pusę pradeda aiškėti truputį fantasmagoriško reginio esmė. Kodėl stoties gyvenimo vaizdeliai nufilmuoti nebylaus kino stiliumi, kam reikalinga visa ta vaizdingai besisukanti mechanika ir ką atrakina mažas širdies formos raktelis. Jis atrakina kelią į magiją, kuria kadaise susižavėjo jaunas iliuzionistas Georges’as Mélièsas, pamatęs brolių Lumière’ų sukurtą aparatą, iš kurio į žiūrovų salę šnypšdamas įlėkė traukinys.

Kai ekraną užpildo unikalaus nebylaus kino fragmentai, supranti, kam kino metras kūrė šį filmą. Tai – amžinos meilės kinui prisipažinimas. Ir spalvingas paminklas vienam iš to iliuzijų pasaulio kūrėjų, pamiršusiam save, kai tas iliuzijas iš jo atėmė realybė. Kinas yra nuotykis, stebuklas, kurį padeda sukurti mechanika, ir niekas nuo kino pradžios nepasikeitė – tik mechanika tapo sudėtingesnė. Kitos taisyklės galioja. Kai senojo kino meistras ironiškai sako, kad tik kine gali būti laiminga pabaiga, XXI a. kino meistras demonstruoja daug laimingų pabaigų – šlubasis baisuoklis įsigyja naują protezą, piktasis taksas nebeplėšo kelnių šeimininkės gerbėjui, o našlaitėlis Hugo susiranda realius naujus namus. Taigi, „rankraščiai nedega“, o kino istorijos tomai nedulka, kol yra žmonių, mokančių skaityti. Puikus, šiltas, stilingas ir originalus filmas. Norisi turėti stalčiuje ir žiūrėti, kai aplinkui pritrūks spalvų ir jausmų.