Didis grožis
(La grande bellezza)


Režisierius Paolo Sorrentino | Vaidina Toni Servillo, Carlo Verdene, Sabrina Ferilli, Carlo Buccirosso, Iaia Forte, Pamela Villoresi, Galatea Ranzi
2013, Italija, 144 min.


Reikia pripažinti, tai tiesiog šlykštus filmas. Šlykštus iki pasidygėjimo. Šlykštus kaip rentgeno nuotrauka, parodžiusi nuo malonaus, intelektualiai besaikio ir romantiško rūkymo skaitant Kurtą Vonnegutą supuvusius ir ruberoidą primenančius plaučius. Šlykštus kaip prabangius pietus rinktiniu vynu užsigėrusio snobo išmatos. Šlykštus kaip nuostabiausių pasaulio meno kūrinių gamybos aplinkybės – pražudant tūkstančius vergų, mušant žmoną ar pjaustantis ausis.

Šlykštus, nes demaskuoja aukštojo meno religiją primenantį totalitarizmą ir savininkišką požiūrį į bet kokią anapusybę; nes tiesiai į ekraną žiūrinčiu pavargusiu Toni Servillo veidu atspindi intelektualumo garbintojus bei apologetus, dalį kurių galima rasti išvardintų ir šio žurnalo antrame puslapyje.

Ir vis dėlto tai – didis grožis. Ne įstabus ar kerintis, o didis. Didis, nes save tokiu paskelbė. Didis, nes nesikartoja ritmai, nes naudojamas marmuras, o ne plastmasė, nes pernelyg nespindi, yra subtilus. Didūs ir žmonės, kurie lenkiasi prieš paveikslą ir tiltą, o atidavę duoklę Menui gali graibyti blizgančia suknele aptrauktą jaunos brunetės sėdynę.

Didis grožis yra didžiausia šio pasaulio veidmainystė, savo doktrinomis sujungusi tuos, kurie jaučiasi pranašesni už dievobaimingas davatkas. Ir nesvarbu, kad kostiumuoti galerijų lankytojai pasaulį teisia pagal tas pačias paradigmas, kaip ir provincijos parapijos klūpotojai.

Ir antras vis dėlto, tai – didis grožis. Didis, nes jo paskendę tekstai keliauja tais smegenų vingiais, kurie nėra pajutę imperatyvo, kurie neieško lygties sprendinių ir kartu nedūsauja daugtaškiais. Didis, nes yra neapčiuopiamas ir nepaaiškinimas. Prilygstantis Dievo sąvokai. Toks pats žiaurus, negailestingas, turintis favoritų, galintis daryti stebuklus, pražudantis. Daugtaškis.

Paolo Sorrentino „Didis grožis“ galbūt yra vienas iš tų filmų, apie kurį įdomiau galvoti, nei jį žiūrėti. Tikriausiai todėl, kad tai leidžia pasireikšti didžiu save laikančiam protui ir dar kartą sau (o dažniausiai ir kitiems) pademonstruoti iš esmės nereikalingą savo interpretacinį aparatą. Bet iš tiesų dėl to, kad, nepaisant visko, tai ypatingas filmas.