Įniršis
(Fury)


Režisierius David Ayer

Vaidina Brad Pitt, Logan Lerman, Shia LaBeouf, Jon Bernthal, Jason Isaacs, Michael Peña
2014, JAV, Kinija, D. Britanija, 135 min. 


Tai „Narsioji širdis“. Tik su tankais vietoj arklių. Artėjant pabaigai niekas nešaukia „laisvėėėė“, tačiau kažką panašaus ekranas transliuoja su nemažesniu kiekiu patoso nei visapusiškai legendiniame Melo Gibsono epe.

 

 

 

Amerikiečiai moka savimi didžiuotis. Jie iš savo trumpos istorijos ištraukia visus įvykius, kurie bent per kruopelę potencialiai herojiški. Net jei tas heroizmas dviprasmiškas (herojus nušovė labai daug žmonių). Ir jei apie tautą spręstume pagal tai, kaip ji vaizduojama herojiniuose epuose, tai amerikietis iškiltų kaip pasiaukojantis, principingas ir šalies vėliavą labiau nei šeimos nuotrauką saugantis pilietis. Būtent pasiaukojimas savo šaliai nebijant mirti iškelia juos iki jautriais styginiais akompanuoto triumfo didžiajame kino ekrane.

 

Neseniai kino teatruose pasirodęs Clinto Eastwoodo „Amerikos snaiperis“ – ramesnis, ir sprogimų mažiau, tačiau filmai iš esmės vienodi. Snaiperį vaidinantis Bradley Cooperis šaudo Irake, o Bradas Pittas važinėja tanku Antrojo pasaulinio karo Vokietijoje. Ir jokio skirtumo. Šių filmų minties paprastumas, banalumas ir tiesiog kurtinantis patosas leidžia (priverčia) visus juos traktuoti kaip vieną, niekaip nenutrūkstantį, atodūsių lydimą himną. Visų jų panašumas toks stiprus, kad pagrįstai gali susidaryti įspūdis, jog filmus, priešingai nei žmones, už Atlanto jau leista klonuoti. 

 

Vis dėlto „Įniršyje“ yra viena scena, kuri sujaudina gomurį tarsi greitame maiste netyčia palikta natūraliai auginta salota. Du filmo herojai karo nuniokotame mieste aplanko dvi nepažįstamas moteris ir stengiasi elgtis civilizuotai. Jiems tai pavyksta, tačiau malonų ir ramų buvimą sujaukia kolegos, kurie įsiveržia, be abejo, nekviesti. Jie nėra linkę maloniai leisti laiko ir griauna ramybę. Jie prisimena skaudžius karo įvykius, o aktoriaus Shia LaBeoufo personažo akys tiesiog dega niūria liepsna. 

 

Tiesa, po to, kai vyrai namus palieka visiškai nenuskriaudę dviejų vokiečių moterų, atskrieja sviedinys ir tą daugiabutį sugriauna, žinoma, pražudydamas ir moteris. Vieną jų kareivis jau spėjo įsimylėti. Kaip visada. 

 

Įdomiausia visuomet – tokių filmų kontekstas. Tai, ką apie jį sako režisierius ir aktoriai, galima pavadinti patoso prifarširuotu patosu. Dalindami interviu žiniasklaidai, kūrėjai tiesiog šlovina Ameriką ir jos didvyrius, o filmui suteikia gerokai daugiau prasmių, nei yra iš tikrųjų.