Lošėjas
Režisierius Ignas Jonynas
Vaidina Vytautas Kaniušonis, Oona Mekas, Romuald Lavrynovič, Valerijus Jevsejevas, Lukas Keršys, Jonas Vaitkus
2013, Lietuva, Latvija, 109 min.
Kaip ir kitų tokių filmų, taip ir „Lošėjo“ pagrindas yra sentimentalus (vaikas serga nepagydoma liga) ir matytas (žmogus yra skolingas pinigų nusikaltėliams). Šio filmo scenaristai – Ignas Jonynas ir Kristupas Sabolius – šiuos du katalizatorius sujungia ir sudeda į paramedikų Ievos (Oona Mekas) ir Vincento (Vytautas Kaniušonis) kūnus. Tiek informacijos pakanka, kad filmo žiūrovas suprastų, jog tarp jų užsimegs ir kažkas panašaus į meilę. Kad ir kokios beveik žmogiškos ir įprastos būtų šios herojų patiriamos bėdos, autoriai gamina ne filmą, ne jausminę patirtį, o konstrukciją. Stebint filmą tiesiog akivaizdu, kad scenaristai prieš akis pasidėjo standartinio holivudinio filmo aritmetiką (kelintą minutę kas turi įvykti, kad viskas „veiktų“) ir ją paraidžiui įgyvendino. Jie, kaip populiaru sakyti, scenarijų iškepė, o patį filmą – sukalė, ir už tai žiūrovai bei festivaliai jiems atsidėkojo nupirktais bilietais ir plojimais.
Lietuviai buvo pasiilgę sukalto filmo. Emilis Vėlyvis bandė patenkinti šį žiūrovų norą, bet niekaip neišsikapanojo iš dugno ir vulgarybių, patrauklių tik tiems, kurie būdvardį treninginis dažnai jungia su daiktavardžiu kostiumas. Bandė patenkinti ir Žilvino Naujoko chebra, tačiau jie filmavo arba tą patį dugną, tik iš antro galo (Valentinai), arba pernelyg sentimentalią romantiką („Tadas Blinda. Pradžia“). O štai reklamų režisierius ir filosofas suklijavo intensyvų atseit arthouse filmą, po kurio aukštąjį mokslą baigę žiūrovai vartojo žodžius stiprus ir gilus.
„Lošėjas“ neturi dramaturginių duobių, įvykių bei posūkių kruša daugiau mažiau išlaiko žiūrovo dėmesį. Tačiau Ignas Jonynas pernelyg dažnai užsižaidžia nereikalingais kadrais vien dėl to, kad jie gražūs (kamera sukasi aplink herojų, sulėtina paramedikų eiseną ir pan.), ir pasakoja iš esmės labai banalią istoriją, naudodamas labai banalias emocinio poveikio priemones.
Todėl „Lošėjas“ kuria pusiau pretenzingo, pusiau pavykusio ir tik pusiau reikalingo filmo įspūdį. Tai yra lietuviško vidutiniškumo triumfas ir vadinamojo arthouse (supraskim – nekomercinio) pataikavimo pavyzdys.
