Šimto žingsnių kelionė
(The Hundred-Foot Journey)


Režisierius Lasse Hallström

Vaidina Helen Mirren, Charlotte Le Bon, Rohan Chand, Manish Dayal, Om Puri, Amit Shah
2014, JAV, Indija, JAE, 120 min. 


1988 m. „Oskarą“ už geriausią užsienio filmą gal kiek netikėtai laimėjo kamerinis, keistokas ir lėtas danų režisieriaus Gabrielio Axelio filmas „Babetės puota“ („Babettes gaestebud“). Valgio gaminimas ir žmonių pamaitinimas jame prilygintas krikščioniškos meilės išraiškai. Tie kadrai, kai iškalbingai santūrūs danų puritonai apsimeta, kad subtilumo viršūnėse raškyti kulinarijos šedevrai jiems nedaro jokio įspūdžio – neįkainojami ir išlieka atminty kaip asmeninis prisiminimas. 

Dabar tokių filmų niekas nebekuria. Kuria „Šimto žingsnių kelionę“. Vidutinišką, niekuo neišsiskiriantį, įvykių perpildytą, dramų persunktą eilinį filmą. Jis net nėra blogas. Jis tiesiog vienas iš. Jis nesukelia tikrų emocijų. Nei dėl turinio, nei dėl formos žiūrovas nesijaudina. Na, jaudinasi tiek, kiek žiūrėdamas TV3 sočią Kalėdų popietę. 

 

Štai filmai „Seks video“ ar „Dabar tai visai šikna“ yra blogi per se. Jie blogi nuo tos minutės, kai gimė mintis juos sukurti. Pati tokio filmo idėja iš esmės yra bloga (platoniškai kalbant). Ir niekas to neslepia, neapsimetinėja, kad kuria kažką padoraus. „Šimto žingsnių kelionė“ – tvarkingas filmas. Jame nėra dramaturginių duobių, režisierius bent iš dalies paiso logikos ir rodo pagarbą laikmenai, į kurią teka visa filmuota medžiaga.

 

„Babetės puotą“ ir „Šimto žingsnių kelionę“ sieja tik vienas dalykas – abu filmai yra šiek tiek apie maistą. Pirmajame jis vaizduojamas su pasimėgavimu pačiu maistu, jo teikiamu malonumu, jo saldžia nesumeluota esme. Antrajame maistas „iščiustytas“ tarsi dekoracija. Tai plastmasinė gėlė tikruosiuose mėgavimosi maistu rožynuose. 

 

„Šimto žingsnių kelionė“ televizijos novelės stilistika pasakoja apie indų šeimą, kuri dėl kinematografinio kvailumo atsiduria Prancūzijos kaimelyje ir čia šalia prabangaus restorano įkuria savąjį. Žinoma, yra mergina, kurią kažkas įsimyli, žinoma, yra konkurencija ir lūžis, kai žiūrovas atseit turėtų sunerimti, tačiau tiksliai žino, kad viskas baigsis taip pat, kaip visada filmuose ir niekada gyvenime.