John Wick
Režisierius Chad Stahelski
Vaidina Keanu Reeves, Willem Dafoe, Adrianne Palicki, Bridget Moynahan, Ian McShane, Jason Isaacs
2014, JAV, 101 min.
Išvada paprasta – nereikėtų žudyti žmogaus, kuris atrodo kaip Keanu Reevesas, šuns, nes tada gali mirti 77 žmonės. Ir tai skamba kaip pakankama priežastis tokiam veiksmo filmo herojaus žygiui, tačiau vizualiai ji pateikta su tokiu sentimentalumo ir nepamatuotos romantikos kiekiu, kad jos skonis – lyg grietinėlė su ėrienos kepsniu.
Nesuderinami skoniai lydi visą filmą. Viena vertus – tai labai švarus, skandinavišką virtuvę primenantis stilius, su banaliai ir kartu rafinuotai išbaigtomis kompozicijomis, kurias beveik visuomet gaubia ašarotas melsvumas. Johnas Wickas lietuje, po dušu, su kūju, šokių aikštelėje.
Kita vertus, šio filmo autorius pernelyg gundo popkultūra ir jie neišvengia rodyti to, ką visuomet rodo „Greiti ir įsiutę“ – lenktynių automobilių, ilgakojų merginų užpakalių su bikiniais, vulgarių priešininkų iš Rytų (kalbančių, žinoma, su rusišku akcentu). Tad lieka neaišku, ar kūrėjai norėjo pastatyti agresyvią, kulkų suvarpytą gotikinę bažnyčią smurtui, ar tiesiog svaigintis parako dūmuose, rodyti, kaip Neo susitvarko su 77 rusais, iš kurių tik vienas kitas moka šaudyti bei spardyti.
Filmas perima kompiuterinio žaidimo struktūrą: herojaus veiksmų priežastis yra paprasta ir aiškiai suprantama, jo veiklos zonos (kambariai) – apibrėžti, priešininkai vis stiprėja, galų gale pasiekiamas ir bosas. Tačiau ir vėl – kūrėjai įpina per daug romantikos ir atseit subtilių pokalbių, kurie griauna šią struktūrą ir filmo tempą.
Kitaip nei Indonezijoje sukurti „Reidas“ ir „Reidas 2“. Ten kompiuterinio žaidimo struktūra ir elementai įgyvendinti nepataikaujant žiūrovui, su užsidegimu ir pasitikėjimu. Vyriškai.
