Mes dainuosim

2015.10.30 Ramūnas Pronckus

Režisierius Robert Mullan
Vaidina Ramunė Skardžiūnaitė, Darius Petkevičius, Liubomiras Laucevičius, Šarūnas Zenkevičius, Tauras Čižas
2014, Lietuva, 90 min.

Vos sėdus rašyt apie filmą „Mes dainuosim“ savotišką entuziazmą keičia begalinė neviltis ir gėda. Visi esame tai patyrę: kai būna blogai – liūdime, ieškome paaiškinimo, kai pasidaro dar blogiau, pradedame groteskiškai kvatoti, o kai būna visai blogai – tiesiog skėsčiojame rankomis iš nevilties. Pirmu atveju kino kritikui rašyti sunku, antruoju – dažnai grynas malonumas, o trečiasis pasitaiko labai retai. Tai ir yra „Mes dainuosim“ atvejis.

Labiausiai dėl to, jog filmas neatitinka jokių kokybės kriterijų. Kino kritikui sunku atsirinkti, iš kurių režisieriaus sprendimų juoktis, kuriais piktintis, nes viskas šiame filme – sprangu lyg senas batonas. Tačiau šio filmo prastumas, kad ir kaip būtų keista, yra tam tikras jo privalumas. Nuvertintume „Mes dainuosim“ galvodami, jog šis filmas – tik pretekstas pirštais rodyti į režisieriaus nemokšiškumą bei filmo siauraprotiškumą ar dar kartą prisiminti, jog talentingų kino kūrėjų Lietuvoje mažiau nei naftos telkinių.

Šio filmo požiūris į istorinę atmintį – ne vien kino precedentas. Jo net neverta nagrinėti kaip kino kūrinio, lygiai kaip nenagrinėjami mokykliniai spektakliai
ar devintokų telefonu susukti youtube vaizdeliai. Tačiau „Mes dainuosim“ yra
ne tik Lietuvos kino invalidumo simptomas, bet ir šalyje klestinčios ligotos savimeilės apologija. Tai, kaip šiame filme pateikiama istorija ir koks kuriamas mūsų šalies įvaizdis, geriau nei bet kas kita atskleidžia, kad lietuviai be galo ilgisi šlovingos praeities ir lyg pasenęs Kazanova svaičioja apie jaunystės žygius. Žinoma, užmiršdami visas nesėkmes, pamokas, dviprasmybes.

Todėl šiuo filmu režisieriui Robertui Mullanui pavyko tai, kas, regis, sąmoningai niekada nepavyktų: sukurti filmą, kuris iš tiesų kažką sako.

Atgal