Vaizduotės žaidimas
(The Imitation Game)


Režisierius Morten Tyldum
Vaidina Benedict Cumberbatch, Keira Knightley, Allen Leech, Mark Strong, Charles Dance, Matthew Goode

2014, JAV, D. Britanija, 115 min.


Ir teatre, ir kine pasitaiko, kad sudomina net ir vidutinis pastatymas. Tai įmanoma tuomet, jei medžiaga (pjesė, istorija, scenarijus) yra tau nežinoma ir savaime dramatiška. Būtent toks filmas yra „Vaizduotės žaidimas“. Jame nėra nieko įsimintino, išskyrus tai, apie ką jis pasakoja.

Antrasis pasaulinis karas. Britai bando įveikti nacių šifravimo mašiną, pavadintą „Enigma“. Būrys matematikų ir kitų mokslingų vyrų (o vėliau ir moterų), persekiojami negandų ir kitų sunkumų, bando ją pergudrauti. Jiems galų gale pavyksta. Tačiau tai – ne pabaiga. Komanda tęsia darbą slapta, kad vokiečiai nesužinotų, jog „Enigma“ įveikta.

Šių įvykių centre – matematikas Alanas Turingas (Benedict Cumberbatch). Iš esmės – tikras genijus. Jis, kaip ir būdinga filmuose vaizduojamiems genijams, ekstravagantiškas, pasitikintis savimi, šiek tiek arogantiškas, nemokantis bendrauti, neturintis jokių diplomatinių įgūdžių, fanatiškai siekiantis tikslo. Į tokį veikėją, juo labiau tikrai gyvenusį, žiūrovams visada malonu žiūrėti.

Norvegų režisierius Mortenas Tyldumas šią istoriją pasakoja pagal visus šnipų filmų kanonus. Naudoja trumpais pertrūkiais grojančius smuikus, rodo ekstravagantišką genijų pilkesnių kolegų apsupty, įpina romantiškų posūkių, kurie netikėtai prisideda prie pagrindinio leitmotyvo.

Karas baigiasi, kartu su juo nurimsta filmo tempas. Genijus ekrane pavirsta paprastu žmogumi. Susidaro įspūdis, kad režisierius pusantros valandos vardijo Turingo nuopelnus ir laimėjimus, rodė jo genialumą atmieždamas jį asmenybiniais sutrikimais, o pabaigoje smogė taikliu, nors ir labai sentimentaliai pateiktu apibendrinimu.

Valstybė pripažįsta tik genijų, žmogaus – ne. Ir jei genijaus vienatvę žiūrovui ištverti lengva (tokia jau genijų dalia), nuo homoseksualumo hormoniniais vaistais „gydomo“ žmogaus – ne.