Vadink mane savo vardu

Jis tą skaudų momentą, kai sūnui Elio (Timothée Chalamet) išties sunku išgyventi išsiskyrimą su vaikinu Oliveriu (Armie Hammer), nors oficialiai to niekas nežino, pasidalina monologu. Tai – viena švelniausių ir empatiškiausių tėvo ir sūnaus scenų kino istorijoje. Ta sofa, pastelinės spalvos, taupūs planai, be galo užjaučiantis, bet ne sentimentalus Michaelo Stuhlbargo balsas. Be pamokymų, moralo, žavintis savo intymumu.

Tai pasaulis, pilnas muzikos ir intelektualumo. Žavaus ir pavasariško.
Su trumpais ir / ar elegantiškais šortais. Ne tais plačiais, sportiškais. Čia žmonės kalba apie literatūrą, istoriją, muziką, meną. Kalba gražiai, atsidavę, įsigilinę. Kažkam snobiškai. Iš pavydo.

„Aš sugrojau taip, kaip Lisztas būtų sugrojęs Bachą“ ir panašios frazės primena „Prarasto laiko beieškant“ veikėjus, kurie intelektualiniuose malonumuose maudosi taip pat dažnai ir intensyviai kaip ir neapibūdinamose sekso scenose. Šie potyriai – labai panašūs, tokie pat jautrūs, nenusileidžiantys vienas kitam.

Tai pasaulis, kuriame ištrintas vulgarumas, o seksualumo, kūniškumo ir atvirumo paribiais vaikštoma taip saldžiai. Kažkas apkaltino Lucą Guadagnino (filmo režisierių), kad jis pabijojo rodyti atviras sekso scenas, kurių, panašu, esama to paties pavadinimo André Acimano romane. Bet nejaugi šiai istorijai tiktų „Nepažįstamojo prie ežero“ atvirumas? Pagrindiniai veikėjai čia tyliai slepiasi (nors tai nėra pagrindinis filmo akcentas), slepiasi ir kamera.

Ji visada stebi ilgai. Kantriai. Ar tai būtų Bacho kūrinys (sugrotas kaip Liszto ar jauno Bacho), ar verkiantis Elio veidas. Jai svarbu ne tiek ką veikėjas daro, o kaip jis jaučiasi. Ji gilinasi.

Gilinasi į pasaulį, kuriame norėčiau gyventi.