Basterio Skragso baladė

Senolis (Tom Waits) ieško aukso. Turi savo taktiką, kalbasi su kalnu. Kasa. Gilioje duobėje randa. O tada – ant jo, ant gyvenimo krintantis šešėlis. Šūvis. Kraujas ant dulkėto kūno. Šaulys laukia, susisuka cigaretę, pučia dūmus. Galų gale nusileidžia, o senolis...

Vyras (Liam Neeson) po įvairius miestelius per sniegą ir lietų vežioja vaikiną be rankų ir kojų. Šis pasakoja žiūrovams vis tą pačią įtaigią istoriją. Paskui vyras surenka pinigus, jei atsiranda duodančiųjų. Kartą mieste jis pamato skaičius atpažįstančios vištos pasirodymą. Nusiperka ją. Sustojęs prie upės jis jau negalvoja, ką daryti su vaikinu be rankų ir kojų...

Broliai Coenai savotiškai gėrisi senais laikais. Jie supranta Laukinių Vakarų žiaurumą ir negailestingumą, nuolatinį mirties alsavimą į nugarą, menką gyvybės vertę. Todėl liudija: kiek vis dėlto nepakartojamų ir gražių dalykų mus supa. Mirties neišvengiamumo akimirką – briedis, pelėda, upės vingis ir geras pašnekesys suskamba be galo romantiškai ir pribloškiamai graudžiai.

Toks tikriausiai ir yra baladės tikslas – sukelti nostalgiją. Nostalgiją nebūtinai tam, ką esi išgyvenęs, bet vis tiek ilgiesi. Ir nors atrodo, kad novelės tarpusavyje nesusijusios, jas apmąstydamas nejučia supranti, koks trapus yra gyvenimas, kaip greitai jis gali išsprūsti iš rankų. Ir nesvarbu, kas tu – bejėgis ar drąsuolis, viena akimirka – ir pasaulis sugriūva. Blogiau – išnyksta.