Broliai Sistersai

„Broliai Sistersai“ – ne išimtis. Tamsus ir piktas filmas po truputį tampa romantišku, šiltu, net jaukiu pasakojimu. Tuo, beje, savotiškai primena „Pranašą“. Broliai Elis (John C. Reilly) ir Čarlis (Joaquin Phoenix) Sistersai yra samdomi žudikai ir panašių reikalų tvarkytojai Laukinių Vakarų Amerikoje. Jie garsūs nusikaltėliai, jų viešai bijoma. Nauja jų užduotis – surasti chemiką, kuris turi kažką vertingo. Taip prasideda ilga ir posūkių kupina jų kelionė per aukso karštinės krečiamą Kaliforniją.

Išorinė herojų kelionė, padedama Alexandre’o Desplat muzikos, yra įtraukianti, nenuspėjama, ignoruojanti vesterno žanro taisykles, neleidžianti atsitraukti nuo ekrano. Ji kartu su taikliai perteikiamomis, iš lėto besikeičiančiomis vidinėmis brolių jausmų ir sprendimų trajektorijomis sudaro būtent tokį derinį, kurio lauki iš bet kokio veiksmo filmo.

Žiūrėdamas „Brolius Sistersus“ nė akimirką nejauti, kad režisierius stengtųsi linksminti žiūrovą ar manipuliuotų formulėmis, kurios padeda išlaikyti šių laikų žmogaus dėmesį. Priešingai, Audiard’as įterpia į veiksmą lyrinius, jautrius, kartais ir šmaikščius pasažus, kurie suteikia kinui gyvybiškai reikalingo žmoniškumo. Būtent žmoniškumo suvokimas leidžia scenaristui daryti paprastai nedaromus siužeto posūkius. Sprendimų filme imasi ne naratyvo chirurgas, o personažas, ir žiūrovas tai jaučia.

Nesąmonė, kai sakoma „susitapatina su personažu“, nes nemanau, kad tai įmanoma. Tokie filmai greičiau tiesiog leidžia suprasti, kodėl personažas elgiasi vienaip ar kitaip, o žinodamas motyvus žiūrovas kur kas aistringiau išgyvena ir pasekmes. Stebint brolius paskutiniuose kadruose, mane apėmė katarsio ir šilumos jausmas. Tarsi būčiau grįžęs namo, pagaliau nusitrynęs visą purvą ir radęs savo paties šviesiąją pusę.