Tylos zona / Paukščio narvelis

„Tylos zona“ – tipiškas postapokaliptinis siaubo filmas. Tokiuose neapsieisi be kadrų su apleistais automobiliais ir apverstu vežimėliu tuščioje parduotuvėje. Režisūroje debiutuojantis aktorius Johnas Krasinskis tiksliai laikosi žanro struktūros ir mažais bei tyliais žingsneliais didina įtampos skalę.

Ką jau kalbėti apie sceną, kai Evelyn (Emily Blunt) maišu netyčia atlenkia vinį ant laiptų, bet to nepastebi. Mes juk žinome, kad pačiu sudėtingiausiu momentu ji ant jos užlips (diskursas: Michaelis Haneke iš tokių scenų labai subtiliai pasijuokia peilio scenose „Smagiuose žaidimėliuose“).

Kita vertus, režisierius filmei švengia šaltumo ir bukumo, paprastai taip pat būdingo šio žanro filmams. „Tylos zona“ – minkšta kaip kilimas. Režisierius geba įtikinti šeimos tarpusavio santykiais. Ir tai jis padaro nepaprastai taupiai, kone meistriškai. Keliais štrichais. Todėl ir herojų – tėvo ir kurčnebylės dukters – santykių kaita atrodo natūrali ir tikra. Retas atvejis žanro filmuose.

„Tylos zonoje“ Krasinskiui pavyko sukurti ir įtampą, ir herojų santykius, ir – kulminacijoje – nors ir banalų, Melo Gibsono stiliaus, bet vis tiek emocingą finalą, leidžiantį atsidusti.

Danų režisierei Susanne Bier siaubo filmo žanras, akivaizdu, nepavaldus. „Paukščių narvelyje“ per daug dramos ir skystimo. Ji stengiasi išspausti dramą iš scenarijaus, kuriame jos paprasčiausiai nėra.

Būsimą Melorės (Sandra Bullock) pokytį režisierė eksponuoja holivudiškai, net neskaniai. Mat Melorė laukiasi ir, akivaizdu, nenori būti mama, į šias pareigas žiūri santūriai. O štai pabaigoje suspindi kaip motina – rūpestinga, mylinti, šilta.

Tačiau ši herojės transformacija filmui visai nereikalinga. „Tylos zonoje“ žmonių santykiai mums įdomūs, o čia – nereikšminga, veiksmą stabdanti detalė. Susidaro kone absurdiška situacija: ateiviai, kurie juos pamačius priverčia nusižudyti, šiame filme įtikina labiau nei žmonių santykiai. Santykiams trūksta natūralumo, o veiksmo scenoms – paprastumo. To, kas ypač paveiku „Tylos zonoje“. Čia kūrėjai bando stebinti žiūrovus „originaliomis“ savižudybėmis. Kareiviškai žengia į degantį automobilį, su kėde verčiasi taip, kad smilkiniu atsitrenktų į akmenį ir pan.

Siužeto sumanymas kabo ant vienos vinies – personažams negalima žiūrėti. Visa kita – tik šalutiniai veiksniai. Suprantama, žiūrovui nepakanka tik vieno kabliuko – kaipgi Sandra Bullock su dviem mažais vaikais nieko nematydama nukeliaus iki tikslo? Todėl į filmą ir prikaišiota klišių – įsimylėjimas, herojės pasikeitimas, nauji personažai. Jie tokie standartiniai, kad vien apie juos pagalvojus darosi negera, vienas – stiprus ir tylus kovotojas, kitas – savanaudis, alkoholikas, trečias – turintis minčių, kaip viską sutvarkyti.

„Tylos zona“ ir „Paukščio narvelis“ – pagal labai aiškią vieno sakinio koncepciją sukurti filmai. Jų skirtumas tik parodo, kaip svarbu ne tik pagrindinė žanrinio kino idėja, bet ir kiti prasmingai sudėlioti akcentai.