Čikagos septyneto teismas

„Čikagos septyneto teismas“, rež. Aaron Sorkin
„Čikagos septyneto teismas“, rež. Aaron Sorkin

Režisierius Aaron Sorkin
Vaidina Eddie Redmayne, Alex Sharp, Sacha Baron Cohen, Jeremy Strong, Mark Rylance, Yahya Abdul-Mateen II, Joseph Gordon-Levitt, J. C. MacKenzie

2020, JAV, D. Britanija, Indija, 129 min.


Kaip viename interviu sakė Aaronas Sorkinas – „aš rašau apie žmones, kurie kalba kambariuose“. Jis sakė, kaip buvo keista dirbti su režisieriumi Davidu Fincheriu, kurio filmuose yra visai nemažai tylos (palyginus). Taip atsirado „Socialinis tinklas“, filmas, kuriame žmonės kalba kambariuose.

„Čikagos septyneto teismas“ yra filmas, kuriame žmonės kalba kambariuose. Jis pasakoja tikrą istoriją, kai protestuotojai prieš karą Vietname buvo nepagrįstai teisiami ir nuteisti. Sorkinas iškraipė tą istoriją, kad ji taptų cukringesnė Holivudo auditorijai. Ir (remiuosi Vikipedija) iškraipė, sakyčiau, negerbdamas jos veikėjų. Pavyzdžiui, vieno asmens herojišką veiksmą jis priskiria kitam. Iš esmės tik tam, kad turėtų dramaturginę liniją, kurią įkūnija kaip visada perspaudžiantis aktorius Eddie Redmayne’as. Nežinau, kaip jums, bet man tai primena prastą mėgėjišką teatrą.

 

Tai, tiesą sakant, gadina visai tvarkingą, dinamišką ir įtraukiantį reginį, galėjusį tapti dar vienu stipriu teisminiu filmu, nes tikrovė scenaristui pažėrė visą saują perlų – šališką teisėją, spalvingą teisiamųjų grupę, netikėtų įvykių virtinę, dramatišką priešistorę. Bet Sorkinas dirbo taip, kad pabaigoje, nors laisvė totaliai pralaimi, ji, kartu su tikruoju (išgalvotu) didvyriškumu, laimėtų netiesiogine prasme. Taip jau yra, žmonės nori, kad laimėtų geriečiai ir tiesa, ir vien dėl to, kad tiesa laimėtų, jie pasiruošę meluoti.

 

Glamūro imperija

Režisierius Paris Dylan

Vaidina Christine Chiu, Kevin Kreider, Kim Lee, Kelly Mi Li, Kane Lim,

Jamie Xie

2021, JAV, TV serialas

 

„Netflix“ yra LNK. Šiuolaikinis. Karčema su updeitu (svetimybė tikslinga). Yra gerų filmų ir serialų, bet yra ir, pavadinkime, apačios. Žemo lygio produkcijos, prastos vaidybos, paviršutiniškų emocijų ir botokso, kuris nieko nepadaro gražesniu. Bet „Netflixas“, kaip ir LNK per Kalėdas namuose pas mamą (nes aš esu hipsteris ir namie tikrai neturiu teliko), tuo bukumu ir traukia. Kaip kad ištikimą vyrą traukia į raudonų žibintų kvartalą. Traukia pasižiūrėti, nedrįstant nieko užsisakyti, jei galima taip pasakyti.

 

Taip aš, ištikimas vyras, įsijungiau „Netflixo“ šou „Glamūro imperija“. Tai realybės šou apie labai turtingus azijiečius Los Andžele. Pats šou neturi jokio pagrindo ir to, kas vadinama idėja. Nėra nei negyvenamos salos, nei akvariumo, kamera tiesiog seka turtingų žmonių gyvenimą ir bando išspausti intrigą ten, kur jos nėra. Lyg ir yra bandymas pasakyti, kad ir turtingi žmonės liūdi ten visaip, bet viskas suvaidinta taip prastai, kad, tiesą sakant, šlykštu žiūrėti.

 

Pasijutau purvinas. Lyg būčiau drįsęs raudonų žibintų kvartale ne tik pasidairyti kaip eilinis žioplys, bet ir paklausti kainos. Reikia prisipažinti – įsijungiau šį serialą tik todėl, kad ant jo viršelio (jei taip galima pavadinti tą ekranėlį, kurį spaudi norėdamas žiūrėti), buvo seksualiai apsirengusi mergina. Atrodė kokčiai – su tuo per trumpu odiniu sijonu ir negrabiai, tarsi rankine pompa, pripūstomis lūpomis. Tokia turtinga turgaus boba. Bet tas tiesiog radikalus skirtumas palyginti su mano paties pilkumu ir, be abejo, neaprėpiama erudicija, ir patraukė. Aišku – patraukė žemyn, nes aš esu gerokai aukščiau už tuos žmones, nors jie ir labai turtingi.

 

Dėl to aš ir žiūrėjau tą serialą. Prasukinėdamas, nes buvo labai nuobodu. Bet žiūrėjau, kad pasijausčiau aukštesnis ir protingesnis. Žiūrėjau, kaip išoperuota mergina verkia į kamerą, ir man jos nebuvo gaila, mat matėsi jos lėkštumas.

 

Dar žiūrėjau, kaip jie rengiasi. Nes pusę viso laiko jie rengiasi.

 

Kyla klausimas, kodėl tie turtingi žmonės pasidavė tokiai avantiūrai. Kodėl filmavosi? Jeigu štai tokie didūs autoriai kaip AŠ iš jų po to tyčiojasi, vadina, pavyzdžiui, botokso lėle? Bet jiems tai nesvarbu, jie atšautų, kad iš pavydo. Toks standartinis atsakymas. Ir gal iš tiesų ir šio žurnalo skaitytojai apie tuos žmones (skirstau) nepasakytų nieko gražaus (vadintų tuščiais), o jie apie mus irgi (sakytų, kad mes driskiai). Reikalas tas, kad jie mums įdomūs (kad ir antropologiškai), o jie net nežino, kad tokie kaip mes egzistuoja.

 

Naktis žemėje

Režisieriai Peter Fison, Jo Harvey, Hannah Hoare, Ingrid Kvale,

Bill Markham, Alex Minton, Mateo Willis

2020, D. Britanija, TV serialas

 

„Naktis žemėje“ – nors ir labai gražus, buvo liūdnas. Ta scena, kur jūrų liūtai, dėl to, kad nėra vietos, o jos nėra, nes kyla vandens lygis, o jis kyla dėl to, kad mums (žmonėms) niekas nerūpi, tik skaniai paėsti ir turėti naujausią iphoną (mane įskaitant), šoka nuo skardžio žemyn, aišku, nepataiko į vandenį ir teškiasi į akmenis, privertė mane susiimti už galvos. Dar daug kartų prisiminiau tą sceną ir liūdėjau, bet, aišku, nieko nedariau. Bet liūdėjau ir užjaučiau jūrų liūtus.

 

Tame pačiame „Netflixe“ yra dokumentinis filmas apie garsųjį Davidą Attenborough ir kadras, kur jis visokiems funkcionieriams ir politikams rodo šią ištrauką. Ten irgi visi liūdėjo ir buvo išsigandę, o po to aiškiai irgi nieko nedarė, užsidarę prabangaus viešbučio kambaryje gėrė alų, valgė nesveiką maistą ir žiūrėjo televizorių pamiršę ir liūtus, ir pasaulį. Bent jau aš tai tikrai būčiau taip daręs.

 

„Naktis žemėje“ irgi turi užuominų į globalinį atšilimą. Bet jos gana taikios ir nejaudina. Nebent ta vieta, kur pasiklysta vėžliai. Bet visa kita galima žiūrėti be baimės ir kaltės jausmo. Kas gali būti geriau?

 

Gamtos filmai negali nesikartoti, kad ir koks pasaulis įvairus, vis tiek įdomūs įdomiausi, o ne visi dalykai. Čia autoriai atrado nematytą kampą – rodyti, kas vyksta naktį. Pasakotoja gal per dažnai sako „pirmą kartą tai užfiksavo kameros“ ar „iki tol nebuvo galima to nufilmuoti, bet dabar technologijos tai leidžia“. Taip paaiškėja, kad kai kurie silpnesni orangutanai naktimis eina raškyti figų nuo milžiniško medžio, ant kurio auga VIENAS MILIJONAS FIGŲ, arba kaip drambliai koordinuoja veiksmus tamsoje, arba kaip tigrai tamsoje medžioja. Įdomu.

 

Dar noriu pasakyti: po vieno jutubo filmuko, kur orangutanas kovoja su ekskavatoriumi, nes šis naikina džiungles, kad ten būtų pasodinti alyvpalmių medžiai, nustojau vartoti bet kokius produktus, kuriuose yra palmių aliejaus. Jūs nepatikėsite, šio aliejaus esama daugybėje produktų, beveik visuose sausainiuose, šokolade ir t.t. Bet aš laikausi. Jau kelerius metus nevalgiau tokių produktų.

 

Dabar norėčiau iš skaitytojų susilaukti šiokios tokios pagarbos, nes aš turiu vertybių.

 

Parkai ir poilsio zonos

Režisierius Morgan Sackett

Vaidina Amy Poehler, Aziz Ansari, Nick Offerman, Aubrey Plaza

2020, JAV, TV serialas

 

Taip, šį serialą galėtų rodyti televizija, ir aš kas savaitę laukčiau naujos serijos. Nes tai paprastas, pozityvus serialas, kurio ašis yra ne juokingos situacijos (kas yra tokių serialų kaip „Draugai“ pagrindas), o labai charizmatiški ir savotiškai, bet ne kvailai absurdiški personažai. Nors jis toks eilinis, kad tikrai galėtų tikti net ir TV6.

 

Pirmuoju smuiku (klišė) čia griežia Lesli Knoup (Amy Poehler), parkų departamento direktoriaus pavaduotoja. Labai aktyvi, kartais erzinanti (bet kur kas mažiau nei Micahelas Scottas nuo ketvirto „Biuro“, „The Office“ sezono). Pats serialo sumanymas rodyti valstybinės institucijos vidų skamba nuobodžiai, bet kita vertus – tai užprogramuota tragikomedija. Juk valstybei niekas niekada nepavyksta arba pavyksta labai lėtai. Štai aš jau žiūriu šeštą sezoną, o pirmame pradėtas projektuoti parkas dar nesuprojektuotas, ką jau kalbėti apie jo įkūrimą.

 

Aišku, kaip ir visuose tokiuose serialuose, darbas yra tik aplinka personažų asmeniniams santykiams. Čia viskas taip gražiai susukta, kad imi sirgti už herojų meilę ir nuoširdžiai nori, jog jie niekada nesusipyktų, nors serialui tai ir suteiktų daugiau intrigos. Priešingai nei šiaip nuostabiame „Biure“, šiame seriale labai retai persūdoma. Komedinis elementas dažnai aukojamas dėl tikroviškumo ir paprastumo. Žinoma, įvyksta daug neįtikėtinų dalykų, bet tik kartais, pavyzdžiui, kai visi eina per ledą bandydami nepaslysti (va, prisiminęs šypsausi), tai peržengia logikos ribas.

 

Bet svarbiausia, kad jis moko tos banalybės, kuri, nors būdama visuotinai žinoma banalybe, vis tiek netampa elgesio norma praktiškai. Aš kalbu apie buvimą geru žmogumi. Geru žmogumi čia vadinu tą, kuris atsiprašo, kai padaro ką nors negražaus, ir dažniau stengiasi dėl kitų, nei dėl savęs, bet sykiu nepraranda savęs bei savo savybių. Jo gerumas nėra imperatyvas kitiems būti geriems, o jis pats nėra tik gerumas kitiems. Tai smagus gerumas, kuris tavęs neverčia jaustis blogai, kad tu nesi visiškai geras.

 

Džiaugiuosi, kaip tiksliai MAN pavyko apibūdinti gerą žmogų.