Visuomenė prieš Larį Flintą
(The People vs. Larry Flynt)
Režisierius Miloš Forman
Vaidina Woody Harrelson, Courtney Love, Edward Norton
1996, JAV, 130 min.
Planavau žiūrėti „#1 Trending in Lithuania“ – „Kalmarų žaidimą“ („Squid Game“), staiga masiškai ir visuose pasaulio kraštuose išpopuliarėjusį Pietų Korėjos serialą. Tačiau iš anonso aišku, kad tai yra prasta ir ištęsta 2000-ųjų „Karališko žaidimo“ („Battle Royale“) kopija. Bet ne man spręsti, nemačiau, nes nenorėjau žiūrėti, nes man ne keturiolika, bet kitame numeryje, nepažadu, aprašysiu įspūdžius bent iš vienos serijos. Bet, kaip jau supratote, nepajėgiau paspausti PLAY mygtuko.
Akis užkliuvo už jau matyto „Visuomenė prieš Larį Flintą“. Kažkada jaunystėje peržiūrėjau visus Milošo Formano filmus. Tiesiog iš eilės ir, sakyčiau, formaliai (formaliai žiūrėjau formaną). Ne tam, kad pažiūrėčiau, o tam, kad būčiau matęs ir sudaryčiau plačiai išsilavinusio inteligento įspūdį merginoms, kurių taip niekada ir nedrįsau užkalbinti. Tada tai buvo filmas sąraše, dabar – itin aktualus, tvirtas, drąsiai ir nepriekaištingai suręstas pasakojimas, kurio aktualumas nė kiek nesumenko (jei neišaugo).
Nors filmas sukasi apie itin spalvingą ir ekscentrišką Lario Flinto – žurnalo suaugusiems „Hustler“ sumanytojo ir leidėjo – gyvenimą, tai juosta apie žodžio laisvę ir kovą už ją. Laikais, kai dešinė nori, kad tylėtų kairė, o kairė nori, kad nekalbėtų dešinė, laisvė sakyti ir rodyti tai, kas kam nors nepatinka, tampa itin svarbi. Atrodė, kad tie laikai jau praeityje, bet štai, akivaizdu, kad jie dabartyje ir, tiesą sakant, ryškiau.
Dabar visi labai jautrūs ir turi daug nuomonių. Iš esmės žmonės turi nuomonę apie viską, nors galėtų ir neturėti. Aš irgi galėčiau neturėti nuomonės apie filmą, bet štai – imu ir turiu. Grynai iš įpročio, dėl to, kad galiu, o labiausiai dėl to, kad visokie feisbukai leido man ją imti ir ištransliuoti. Štai, pasisakiau.
Lario Flinto personažas sako: jei tau nepatinka, nepirk ir neskaityk. Norėtųsi, kad visi taip ir darytų – nepatinka kažkas, tai nekreipi į tai dėmesio. Pavyzdžiui, nepatinka gėjai, tai neini į jų paradą, jei tau nepatinka Greta Thumberg – neskaitai jos knygos ir nežiūri, ką ji kelia į socialinius tinklus, jei ilgiesi LDK laikų, kai Vytautas girdė arklius Juodojoje jūroje, o dabar Lietuva atrodo maža ir nereikšminga, na – tai ilgesingai žiūri į XV a. pabaigos žemėlapį ir brauki ašarą, ar dar kažką, nežinau, pasitelkite fantaziją, bet negrūmokite pirštu tiems, kuriems (aš tame sąraše) į tai visiškai nusispjauti. Net džiaukitės, reikėtų nusispjauti kuo daugiau. Kaip Lariui Flintui. Tada gyventi būtų maloniau.
Sekso magistrai (Masters of Sex)
Kūrėja Michelle Ashford
Vaidina Michael Sheen, Lizzy Caplan, Caitlin FitzGerald
2013–2016, JAV, TV serialas
Šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pora mokslininkų – Virginia Johnson ir Williamas Mastersas – pradėjo ir kelis dešimtmečius tęsė sekso tyrimus. Jie stebėjo besimasturbuojančius, besimylinčius žmones ir fiksavo lytinio akto fazes, kaip kūnas reaguoja į įvairias stimuliacijas. Šis tyrimas – tai ir serialo pagrindinė tema (savotiškai), ir fonas, priklausomai nuo sezono ir serijos.
Serialas imasi įvairių klausimų ir nemažą jų dalį visai tvarkingai apžvelgia. Požiūris į homoseksualumą, profesinė moterų emancipacija, seksualinė moterų emancipacija etc. Bet iš esmės – tai melodrama. Keturis sezonus keliaujame, kol vyras pasakys moteriai, kad jis ją myli ir kad ji myli jį, nors tai aišku jau antroje serijoje. Kartais atrodo, kad tiesiog tempiama guma, nes susidomėjimas serialu – didelis, tad privalu tęsti ir reikalą išgręžti.
Reikia pasakyti, kad serialas grįstas tikrais faktais tik iš dalies, nes daugumos aspektų kūrėjai negalėjo žinoti. Nemaža dalis veiksmo vyksta miegamajame, už uždarų durų ir taip toliau. Kūrėjai pasiskolina labai įdomų bei dramatiškai tinkamą kontekstą ir iš to vysto muilo operą.
Akivaizdu, kad po pirmo sezono autoriai nelabai žinojo, ką daryti, todėl į fabulą tai ateina, tai išeina, tai grįžta, tai nebepasirodo daugybė epizodinių veikėjų. Žiūrint retrospektyviai, visi jie atrodo kaip aparatai, dirbtinai palaikantys gyvybę.
Vis dėlto vienas nepagrindinis veikėjas – šalto ir gana despotiško pagrindinio veikėjo žmona – išsiskiria iš kitų savo charakterio plėtote. Ji vienintelė iš tiesų pasikeičia, nes pagrindinių personažų problema tik viena – jie nesugebėjo vienas kitam pasakyti apie savo jausmus. O žmona iš paklusnios tylios lyg pelė indų plovėjos, vyro užgaidų tenkintojos, su viskuo susitaikiusios moters virto, sakykim, šiuolaikine, savimi pasitikinčia, žinančia, ko nori, ir nebijančia to pasiimti asmenybe.
Kad ir kaip ten būtų, susidaro įspūdis, kad tai vis dėlto namų šeimininkių serialas. Serijos savo stiliumi nėra nuoseklios: kai kuriose taikomos ypač banalios klišės, o kai kurios, neįtikėtina (!), primena neblogą arthouse filmą (pavyzdžiui, serija, kurios veiksmas vyksta tik viename kambaryje).
Norisi užbaigti kažkaip taip: ir aš šitą serialą žiūrėjau, alų midų gėriau, per barzdą varvėjo. Netikėtai – ką?
Tik šio namo žudikai (Only Murders in the Building)
Kūrėjai John Hoffman, Steven Martin
Vaidina Steve Martin, Martin Short, Selena Gomez
2021, JAV, TV serialas
Kai rašiau šį sakinį, buvau matęs priešpaskutinę seriją. Galėjau palaukti kito numerio, kad būtų pilnas vaizdas, bet galėjau ir nelaukti, todėl įspūdžiai – nebaigti. Juk pabaiga viską galima sugadinti. Truktelėti – nelabai, bet sugadinti, kaip sakoma, lengviau nebūna.
Istorija tokia – Niujorkas, apartamentuose įvykus žmogžudystei netikėta trijulė – du pagyvenę vyrai ir Selena Gomez – imasi ją narplioti. O kol narplioja, kuria vadinamąjį podcastą (atsisakau sakyti tinklalaidę) ir pakeliui patiria šūsnį nuotykių.
Čia esama to, ko nėra daugelyje serialų – temperamento. Jis neitališkas (kaip Almodóvaro, iškart sakau, kad žinau, jog Almodóvaras ispanas), nesproginėjantis („Bond, James Bond“), ne toks įžūlus ir karštas (kaip Lanthimoso „Favoritė“). Tai pagyvenusio, bet spitraus žmogaus temperamentas, toks, kaip turguje sutikto malonaus bulvių pardavėjo, kuris duodamas grąžą papasakoja, kaip Antrajame pasauliniame kare nešiojo kartoninius tankus, kad suklaidintų priešo žvalgybą. Tiesiog pavyzdys.
Jame gausu personažų. Jie tiesiog byra į siužetą vienas po kito išsamiai prisistatydami. Įsilieja į pasakojimo audinį natūraliai, bet akimoju pakeičia ne tik trijulės tyrimo eigą, bet ir serijos spalvą, kartais – ir garsą.
„Tik šio namo žudikai“ fantastiškai balansuoja tarp kriminalo ir komedijos, niekaip nenuslysdami į vieną pusę. Atrodo, kad rimti dalykai čia pasakojami bandant susilaikyti nesijuokus, o juokingi – bandant atrodyti kuo rimčiau. Rezultatas – absurdiškas, bet gyvas, labai žmogiškas, o kartu fantazijų ir kino klišių gausus pasakojimas.
O svarbiausia, kad kitos serijos galima laukti ramiai. Kūrėjai nemanipuliuoja žiūrovo jausmais, neįtraukia į beviltišką kas bus toliau. Tai nereiškia, kad nėra vadinamųjų cliffhanger’ių (laba diena, VLKK), bet jie, pagal senąsias tradicijas, žiūrovą įtraukia ir sudomina nesukeldami streso.
O gal tai tiesiog ženklas, kad senstu. Senstu.
Polkos karalius (The Polka King)
Režisierė Maya Forbes
Vaidina Jack Black, Jenny Slate, Jason Schwartzman
2017, JAV, TV serialas
Tai filmas pagal tikrą istoriją. Jei taip nebūtų, galvotum, kad kažkokia nesąmonė. Bet yra, todėl galvoji, kad gal kūrėjai čia visko prisigalvojo, o paskui pagūglini ir matai, kad daugiau mažiau niekas nieko neprisigalvojo, kad viskas tikra, kad kūrėjai, tiesą sakant, net šiek tiek nuėmė, nes, na, buvo tarsi per daug neįtikėtina.
Tai pasakojimas apie lenką Janą Lewaną, muzikantą ir renginių vedėją, kuris, kamuojamas finansinių sunkumų ir, kaip kone prikišamai pabrėžiama filme, – grynai iš geros širdies, užkuria tipinę „Ponzi schemą“, kuri per daugybę metų išauga į beveik penkių milijonų dolerių aferą. Veiksmas vyksta galimybių šalyje Amerikoje, ir tai labai svarbus aspektas, nes niekur kitur tuo metu tai ir negalėjo nutikti.
Nežinantiems pasakysiu, kad „Ponzi schema“, mano žiniomis, veikia taip – surenki daug pinigų žadėdamas palūkanas, o jas moki iš tų pinigų, kuriuos surenki. Kol per daug žmonių tų pinigų nepaprašo, tol viskas veikia, bet jei paprašytų – piramidė iškart sugriūtų. Ir kurį laiką, gana ilgai, geraširdžiui, plačios šypsenos Janui tai visai gerai sekasi.
Tačiau, kaip visada, jis norėjo per daug. Kadangi labai mylėjo žmoną, tai pasirūpino, kad ji laimėtų grožio konkurse. Tas pasirūpinimas išlindo kaip yla iš maišo (cha) – pradėjo domėtis žurnalistai, mokesčių institucijos, vyriausybė... Žodžiu, pradėjo šniukštinėti ir pamatė, kad žavusis imigrantas iš Lenkijos užkūręs rimtą schemą.
Filme, kaip jau sakiau, bet svarbu, tai pakartosiu, lyg ir leidžiama suprasti, kad Janas norėjo gero, kad jis tarsi pliušinis meškiukas, nors prie širdies dėk, ta šypsena, tokia kvaila, tokia infantili... Na žinot, giliai širdyje jis geras žmogus. Taip jį suvaidina Jackas Blackas, kuris, kaip pats sakė, buvo sutvertas vaidmeniui (ir tikrai buvo), nes puikiai perteikia tą slidų žmogaus godumą ir gerumą, transliuoja tą aferistinę, bet kartu vaikišką šypseną.
Janas Lewanas pripažino savo kaltę, neišsisukinėjo ir pažadėjo, kad visus pinigus grąžins. Cha cha, pažadėti lengva, bet grąžinti 5 milijonus lengva nebūna, tiksliau, neįmanoma, ir jis tai žino, bet tikiu, kad šiuos žodžius ištarė su ta pačia šypsena, su kuria tuos pinigus paėmė.
