Šuns galia


Režisierė Jane Campion
Vaidina Benedict Cumberbatch, Kirsten Dunst, Jesse Plemons, Kodi Smit-McPhee
2021, D. Britanija, Kanada, Australija, Naujoji Zelandija, JAV, 126 min.


Tai filmas, kurį, kaip sakė komikas ir laidų vedėjas Jimmy Kimmelas, matė tiek pat žmonių, keliems „Oskarams“ jis nominuotas, tai yra dvylika. Be to, tai geriausias praėjusių metų filmas. Šiukšlyne, kurį vadiname „Netflix’u“, jis žiūrisi kaip deimantas tarp realybės šou likučių ir daugybės antrarūšių dokumentikų. Bet jis nežiba. Taigi – visai ne deimantas, suklydau, greičiau – neįkainojama antikvarinė prekė, kurios vertę suvokia tik tokie išsilavinę žmonės kaip aš ir dar vienuolika žmonių. Tai ramus kūrinys. Sakyčiau – kaip kilimas, kilimas, kuris kabinamas ant sienos. Bet ne slaviškas.

Čia matai kiekvieną siūlę ir jos ryšį su kita siūle, matai kiekvieną siūlą, nardantį tarp kitų ir susijusį su visais, bet turintį savo kelią, matai kūrinį, kuris visas yra ir apgalvotas, ir kartu spontaniškas, jauti aistrą ir kartu šaltą galvą. Tai ir yra režisūra! Autorė leidžia susijungti akimirkai ir amžinybei, gali žongliruoti ledu ir ugnimi vienu metu. Tai kolektyvinis kūrinys, kuriame sudėtos dešimčių, jei ne šimtų žmonių idėjos, bet vis tiek sutelktos vieno žmogaus rankose ir vizijoje.

 

Pasisakiau poetiškai, apsinuoginau. Bet „Šuns galia“ neapleidžia ne kaip istorija, o būtent kaip kinas. Kaip švelnus, permatomai šilkinis kūrinys, kupinas meilės, siaubo, ramybės ir teroro.

 

Visada vertinu filmus, kuriuose supranti įvykių tėkmę, bet kažko lieki nesupratęs. Ne ne, tai ne tas atvejis, kai filmas užduoda daugiau klausimų nei pateikia atsakymų (kam man tada žiūrėti filmus, man ir taip klausimų gyvenime gana), ne tas, kai ne viskas pateikta ant lėkštutės (aš būtent ir noriu ant lėkštutės), labiau – kai tu valgai iš lėkštutės ir tau labai skanu, nors nežinai sudėties, bet tau nekyla klausimų, tu tiesiog supranti, kad negali pagauti visų skonių, nes jų labai gausu, ir tu mėgaujiesi tuo turtingu skoniu, jo daugialypiškumu, suvoki, kad negali suvokti visko, ir tiesiog užsimerki, leidi tiems skoniams tave glostyti arba talžyti.

 

Kai veikėjų motyvacija nėra akivaizdi ar bent jau įvardyta. Čia daugybė vidinio pasaulio ir lieka vidiniu pasauliu. Tik aktorių meistriškumas, kuris čia skleidžiasi kaip gėlių žiedai pavasarį Olandijoje, suteikia žiūrovui retą progą iš arti pasižiūrėti į žmogaus vidų. Režisierė Jane Campion kaip chirurgas preparuoja personažus ir išstato jų sielas apžiūrai.

 

Negaliu neprisiminti scenos, kurioje Kirsten Dunst ir Jesse’io Plemonso personažai geria arbatą ir šoka kalnų apsupty. Tas švelnumas! Ta meilė! Ir tas teroras, kuris jų (jos) laukia.

 

Nežiūrėk aukštyn

Režisierius Adam McKay

Vaidina Leonardo DiCaprio, Jennifer Lawrence, Meryl Streep, Cate

Blanchett, Jonah Hill, Mark Rylance, Timothée Chalamet

2021, JAV, 138 min.

„Nežiūrėk aukštyn“ nepaprastai maloniai paglostė ir kartu suteikė progos ant pjedestalo pasigrožėjimui išstatyti viso Vakarų pasaulio hipsterius. Jie internetuose dalijosi tikėtais ir nuspėjamais komentarais – koks tikslus, koks reikalingas, koks tiesiai į dešimtuką šis filmas. Visi jie jautėsi pasirinkę teisingą kelią ir juo eidami rodė smiliumi tiems, kurie drįsta išsukti iš žaliojo kurso. Veiksmažodžius eina ir rodo, žinoma, vartoju perkeltine prasme, nes nė vienas jokio veiksmo iš tiesų neatlieka, t. y. nesilaiko to žalio kurso, bet naudodami plastmasines technologijas, kurias surinkinėdami dėl prastų darbo sąlygų žudosi žmonės kažkur ten Azijoje, jį labai aršiai palaiko, taip pat savotiškai pašiepia ir kaltina visus, kuriems dėl viso šito dalyko nusispjauti ar kažkas kita rūpi gerokai labiau.

 

Tai, kad šiaip jau labai banalus ir vietomis iki lietuviško teatro isterijos perspaustas filmas mūsų šalies intelektualiniam žiedui padarė tokį įspūdį, jog net privertė giedoti ditirambus feisbuke, rodo, kad dauguma jų mano, neva problema yra primityvi politinė valia ir, be abejo, korporacijų godumas! Labai atsiprašau, bet kokio siauro mąstymo tiems plataus mąstymo žmonėms reikia būti, kad padarytų tokias išvadas?! Kad šiame septynių milijardų lūkesčių pripildytame pasaulyje išspręstume ypatingo sudėtingumo kompleksinę problemą, kuri brendo dešimtmečius, tereikia, kad koks nors prezidentas to norėtų?

 

Ką jau kalbėti, atsirado tokių, kurie leido sau manyti, kad yra žmonių, nesuprantančių paralelės tarp filme atskriejančios kometos ir globalinio atšilimo, tad jie ryžosi atskleisti tai tamsoje paskendusiems metafriendsams. Norėčiau užduoti retorinį klausimą, ką jie galvoja apie save ir ką jie galvoja apie kitus? Pasakysiu, nes galite nesuprasti – apie save galvoja labai gerai, o apie kitus – vidutiniškai.

 

Bet! Kai esi suvaidinęs žmogų, kuris prapjauna arklio pilvą ir sulenda į vidų, kad nesušaltų, sunku po to vaidinti mokslininką su pilvuku, kuris bijo pasisakyti per žinias. O tai, paaiškinsiu jums, reiškia, kad pasikeisti – sunku arba net neįmanoma. Net jei apsimetame, kad esame kitokie, esame tokie patys. Tokia filmo žinutė suskamba paribiuose ir ja savotiškai juokiamasi iš tų, kurie manė, kad „Nežiūrėk aukštyn“ yra apie kažką kitą, o ne apie juos.

 

P. S. Tai neblogas ir visai juokingas filmas, tiesa, visiškai neprilygstąs „Didžiajai skolai“.

 

 

Raudonasis pranešimas

Režisierius Rawson Marshall Thurber

Vaidina Dwayne Johnson, Ryan Reynolds, Gal Gadot, Ivan Mbakop

2021, JAV, 118 min.

Kažkodėl iš šio filmo kažko tikėjausi. Ne tai kad gero filmo, bet padoraus, nenuvalkioto. Ir gavau kaip tik priešingą. Visi aktoriai vaidina, atrodo, visiškai tą patį, ką vaidina kituose filmuose.

 

Ryanas Reynoldsas, kad ir koks gražus ir žavus būtų, čia skaldo identiškus bajerius kaip „Deadpool“ ir „Greiti ir įsiutę: Hobsas ir Šo“ (taip, aš žiūrėjau tą filmą, pats negaliu patikėti, bet privalau būti atviras). Negi jam pačiam neatsibodo visur būti ironiškam ir mėtyti nuorodas į POP kultūrą tuo pačiu tonu?

 

Dwayne’as Johnsonas tikriausiai net nelabai moka būti kitoks, nei toks, koks yra. Didelis ir raumeningas, ir labai geros širdies. Raumeningas pliušinis meškiukas (irgi „Greiti ir įsiutę: Hobsas ir Šo“).

 

Tai šie – ironiškas vagis ir pliušinis policininkas – turi susivienyti, kad nugalėtų super vagilę – Gal Godot aka Nuostabiąją moterį. Čia, aišku, yra scenų, sukurtų specialiai jos gražioms kojoms parodyti.

 

„Raudonasis pranešimas“ yra vienas iš „Netflix“ bandymų sukurti franšizę – daugiaserijinius filmus, kurie, kaip rodo ataskaitos, generuoja milžiniškus pelnus. Bet šitas dalykas neturi tokių šansų, nes pernelyg stengiasi ir kažkaip panašus į semkių (būtent – ne saulėgrąžų) gliaudymą gatvėje, atsidarius automobilio duris.

 

Tai kaip kokie transformeriai, bet be robotų. Toks labai lėkštas ir kvailas filmas. Nevykęs bandymas. Arba, kaip sako jaunimas, – feilas.

 

 

Didžioji

Režisierius Tony McNamara

Vaidina Elle Fanning, Nicholas Hoult, Phoebe Fox, Sacha Dhawan, Gwilym

Lee, Adam Godley

2020, JAV, TV serialas

Kai Vakarai vaizduoja Rusiją – jie suklumpa ir, kaip čia gražiau pasakius, nusišneka. Taip įvyksta todėl, kad jie bando ją tarsi nukopijuoti, atkurti jos mentalitetą ir vaizdą, turėdami labai mažai nuovokos, kažkokias nuotrupas. Kitaip tariant, bando tarsi kažkokią objektyvią tiesą rodyti. Todėl prikiša rusiškų žodžių, kalba angliškai, bet su kokiu nors idiotišku rusišku akcentu. Rezultatas – tokia nevykusi šilta degtinė, kvailas hibridas.

 

„Didžiosios“ autoriai pasirinko kur kas saugesnį, o kartu ir originalesnį bei autentišką kelią – Rusiją jie bando rodyti ne tokią, kokia yra, o tokią, kokia ji jiems atrodo, arba tiksliau – kokia būtų Rusija, jei Rusija būtų Vakarai.

 

Čia visi geria degtinę, bet taip pusiau kultūringai, išlaikydami savotišką taktą, tačiau vos išgėrę trenkia stikliuką žemėn.

 

Čia niekas nesako rusiškų žodžių, sako, taip sakant, fuck daug kartų ir, ačiū Dievui, nesako ura, o kažkokį haza (Huzzah), kas yra panašu į valio, bet nėra vien rusiškas ir ne toks žinomas, ir nesiejamas savaime su šia kultūra.

 

Štai tiek buvo parašyta vasario 23 dieną, trečiadienį. Ketvirtadienį, vasario 24 d., planavau pabaigti tekstą, bet tada Rusija užpuolė Ukrainą, pradėjo mėtyt bombas ir šaudyt žmones.

 

Iš šios perspektyvos šis JAV kūrėjų požiūris net pasirodo žalingas. Nes Vakarai tą Rusiją mato kaip žaismingą, tokią tarsi infantilią šalį, kuri geria ir ignoruoja progresą vaikiškai, o ne žiauriai. Kitaip tariant, ir šis serialas nepaskaičiuoja ir nemato, kokia tai vulgari ir tamsi šalis, kiek daug joje melo ir išskaičiavimo, kurio Vakarai niekaip nesupranta. Jie tiesiog nepagauna, kad esama tikro Blogio, ne vaikiško, o tikro – apskaičiuoto, įkalinančio, terorizuojančio, tamsinančio.

 

Todėl „Didžioji“ savotiškai prisideda prie teigiamo Rusijos įvaizdžio formavimo, nors dauguma čia rodomų veikėjų yra idiotai ir kvailiai, vulgarūs ir žiaurūs, bet juokingai, sakytum, – nekaltai. Nieko panašaus į Putiną ir Lavrovą.

 

Nepaisant to, serialas nuolat laviruoja tarp dramos, politinio trilerio, melodramos ir komedijos žanrų. Nenuobodūs personažai – ypač Jekaterina, Petras ir Velementovas (generolas) – kuria intrigų trikampius, keturkampius ir dar balažinkokiuskampius, tad serialas įtraukia, kaip kad vaikus traukia žaidimas smėlio dėžėje.