Tigrų karalius

„Tigrų karalius“
„Tigrų karalius“

Režisieriai Rebecca Chaiklin, Eric Goode

Vaidina Joe Exotic, Abdullah Saeed Fawax Al-Kubaisi, John Reinke, Carole Baskin

2020, JAV, TV serialas


Apie tigrų karalių smarkiai kalbėta prieš kelerius metus. Visi svaigo, kaip ten gerai, kaip įdomu. Wow. Ir užsienio valstybėse, ir mūsų teritorijoje žmonės kavinėse bei stoviniuodami ant trinkelių kalbėjo apie šitą „Netflix“ dokumentinį serialą. O aš ignoravau. Ignoravau iš arogancijos ir principo. Maždaug aš (AŠ!) negaliu žiūrėti to, ką žiūri visi.

Nežiūrėjimas pavyko puikiai. Aš atsilaikiau, pamiršau.

 

Bet gyvenimas, kaip sakoma, yra nuspėjamas ir aš, browsindamas po „Netflix“ platybes, vien iš pasimetimo ir nusivylimo, po eilinio nesėkmingo bandymo bent kažką prieš miegą pažiūrėti, įsijungiau šitą dalyką.

 

Ir, aišku, nenusivyliau.

 

Tai įtraukiantis, keistas, egzotiškas ir neįtikėtinas serialas. Jo autoriams pavyko kažkaip užfiksuoti tai, kas dažniausiai nepavyksta niekam: didelio įvykio priešistorę, nežinant, kad įvyks didelis įvykis.

 

Mat serialo kūrėjai tiesiog domėjosi egzotiškais gyvūnais, tada susidomėjo katėmis, tada keliais personažais, juos stebėjo, kalbino, o tada atsitiko taip, kad pagrindinis personažas (panašu) užsakė nužudyti kitą personažą (aha). O visa tai – grynasis kinas, kai blogis kovoja su gėriu, tik neaišku, kuris yra gėris, o kuris – blogis, čia esama ne mažiau egzotiškų keistuolių su savo pasaulėžiūra ir gyvūnais.

 

Autoriai nevengia to, kas paprastai filmams trukdo – išklysti iš pagrindinės istorijos ir užgriebti atskirų (visai ne pagrindinių) personažų gyvenimą, jo detales, kaip jie čia atsidūrė istorijas. Taip kūrėjams pavyksta ištrūkti iš detektyvo žanro ir kurti kiek daugiau nei nusikaltimo dokumentiką.

 

Čia sutelpa ir darbuotojų išnaudojimo (užgriebiama pedofilija), žinoma – gyvūnų išnaudojimo, narkomanų išnaudojimo, aklos ir viską matančios meilės temos... daug temų ir gyvenimo kryžkelių.

 

„Tigrų karalius“ vaizdingai piešia egzotiškos, pamišusios ir savimi patenkintos Amerikos paveikslą. Juk paprastai mes matome arba turtingą Manhataną, arba puskvailį ir kaimietišką Vidurį. O čia, atrodytų, mus pakviečia į anksčiau neatrastos genties salą, kur pirmą kartą susipažįstame su žmonėmis, kurie nėra matę geltonplaukio.

 

 

Manipuliacijų meistras: didžiausio sukčiaus pėdsakais

Režisieriai Sam Benstead, Gareth Johnson

Vaidina Charlie Ives, Stephen Corrall, Sophie Clifton

2022, D. Britanija, TV serialas

Nusikaltimų dokumentika yra žanras žanre. Pakanka prisiminti, kokią aktyvią, nenumaldomą ir kankinančią agoniją kėlė „Making a Murderer“ („Netflix“, 2015–2018). Juk tokios istorijos pirmiausia yra ne trileris, ne detektyvas, o istorijos apie neteisybę. Tikrą neteisybę.

 

Tai jausmas, kurį esame patyrę visi, ir jį, banaliai tariant, pajusti nereikia išskirtinių gebėjimų. Jei žmogus turi, kad ir lėtai plakančią, širdį, – tokios istorijos jaudina, įtraukia. Čia iš tiesų sergi už teisybę, iš tiesų užjauti žmones. Tai tikras azartas, kuris yra ir pavojingas (bet apie tai vėliau).

 

Keturių dalių serialas pasakoja apie tokį veikėją, kuris žinomas kaip ponas Frygardas. Šis žmogus turi unikalių gebėjimų įtikinti jį supančius žmones savo tiesa. Pavyzdžiui, grupelę jaunuolių taip apsukti, kad jie metų metus slapstosi nuo priešo, kurio tiesiog nėra. Viskas išgalvota. Galų gale jie tampa visiškai priklausomi nuo to žmogaus ir viską (visiškai viską) jam atiduoda.

 

Šią istoriją pasakoja Frygardo aukos. Iš kur tiek drąsos? Nes tu į kamerą iš esmės pasakai, kad dešimt metų (!) tikėjai, jog kažkoks vaikinukas buvo specialus agentas, ir jam visiškai paklusai. Tu apsikvailinai, esi visiškas idiotas. Iš esmės (iš dalies) tu taip sakai tiesiai į kamerą. Jie tai savotiškai pripažįsta. Bet tai galbūt jų būdas susitaikyti su praeitimi, neuždarant jos aklinai – nugalėti ją. Kita vertus, tas šlykštus tipas Frygardas vis dar laisvas ir „įkalinęs“ dviejų vaikų motiną. Serialas prasideda jų kreipimusi į mamą.

 

Atėjo tas „vėliau“. Nusikaltimų dokumentika gali įtraukti taip pat labai, kaip muilo opera, ir dar sudaryti įspūdį, kad tu kartu su kūrybine grupe ir jos vaizduojamais žmonėmis kovoji už teisybę. Kitaip tariant – beprasmiškas vėpsojimas į ekraną gali tapti (atrodyti, kad tampa) – prasmingu ir net reikalingu veiksmu. Būkite atsargūs!

 

P. S. Miela pasaulio policija, suraskite tą veikėją ir uždarykite į kalėjimą. Nieko baisesnio negaliu įsivaizduoti, nei situacija, kai žmogus dešimt metų gyvena baimėje, o paskui paaiškėja, kad yra apkvailintas. Net paguodos nėra.

 

 

Elonas Muskas: kelionė į kosmosą

Režisierė Roxane Schlumberger

Vaidina Jim Bridenstine, Monica Grady, James L. Green

2021, D. Britanija, 49 min.

Elonas Muskas – tikriausiai vienas įdomiausių, jei ne pats įdomiausias, verslo žmogus Žemėje. Tą žodį verslo parašiau vėliau, nes pamaniau, jei parašysiu, kad jis tiesiog vienas įdomiausių žmonių Žemėje, tai žurnalo „Kinas“ skaitytojai mane palaikys jaunuoliu be išsilavinimo, pasipiktins, kad aš, ilgametis šio žurnalo autorius, tokią etiketę drįstu klijuoti ne tik MENO žmogui. Bet aš negaliu pasiduoti tokiam begėdiškam spaudimui.

 

Taigi, Elonas Muskas – tikriausiai vienas įdomiausių, jei ne pats įdomiausias žmogus Žemėje.

 

Bet, jei būčiau visiškai atviras, šitas pakeitimas padarytas visai ne dėl to, ką apie mane pagalvos. Aš tiesiog pats susimąsčiau, kad gal jis nėra toks jau įdomus. Bet šiaip – labai įdomus, gal įdomesnio net nežinau, ir jei reikėtų rinktis vakarienę su bet kuo pasaulyje – labai didelė tikimybė, kad rinkčiausi jį.

 

Kas dar turi tokio masto viziją ir (jau akivaizdu) galimybes nuskraidinti žmogų į Marsą? Ta prasme – jis apie tai jau kurį laiką kalba, ir žmonės sukiojo pirštelį prie smilkinio, o kol jie sukiojo, tas žmogus  daug dirbo. Visiems, kurie sukioja pirštelį, linkiu tiesiog daugiau dirbti.

 

Tačiau filmas nėra vien apie Muską, bet vien dėl Musko šis paprastas dokumentinis pasakojimas ir buvo suręstas. Čia pasakojama, kaip šis milijardierius kišo pinigų, kaip rizikavo, kaip ir kokią komandą subūrė, kad pagaliau – po daugybės metų pertraukos – iš JAV teritorijos vėl pakiltų raketa į kosmosą.

 

Įdomu tai, kiek daug bandymų tai reikalavo, koks lėtas ir nuožmus tas kelias, kad pakeltum žmones į kosmosą. Ir kad padarytum tai, ko dar niekam nėra pavykę – susigrąžinti raketą atgal (ir taip sutaupyti).

 

Rusijos invazijos į Ukrainą kontekste tai suskamba dar kitaip. Dabar amerikiečiams nereikia keliauti į Rusiją, kad nuskirstų į kosmosą.

 

 

Argi ne romantiška?

Režisierius Todd Strauss-Schulson

Vaidina Rebel Wilson, Liam Hemsworth, Adam Devine

2019, JAV, 89 min.

Aš kaltinu! Ne taip griežtai kaip Émile’is Zola Prancūziją, bet...

 

Aš kaltinu Holivudą! Už tai, kad jis taip intensyviai, nenumaldomai ir, atrodo, su didžiausiu malonumu kuria iliuziją, kad žmogus GALI pasikeisti. Maža to, atleiskite, tai bando „parduoti“ ir visokie rašytojai. Bet štai Holivudas mėgina visus įtikinti tuo, kad pasikeisti galima net be jokios rizikos ir labai didelių pastangų.

 

Užtenka menko atsitiktinumo, magiško įvykio, ir tiek žinių.

 

Nereikia dirbti su savimi, prakaituoti, nervintis, kažko aukoti. Nieko nereikia. Paprastai problema yra tik viena ir labai paprasta – žmogus nemato to, kas jam prieš akis, žmogus žiūri ne ten, kur reikėtų, žmogus nepasitiki savimi, žmogus seka netikrais idealais, kai šalia – tikri idealai, žmogus nemyli savęs. Paskutinis teiginys yra šios eilinės ir kvailos komedijėlės pamatas.

 

Natali dirba architekte biure, kur, nors ji ir architektė, pavaldiniai, panašu, jos negerbia, bet, žinoma, yra vyriokas, kuris nuolat į ją žiūri ir visur kviečia, bet ji, o kvailume, galvoja, kad čia tik šiaip sau, negana to, kažkoks ponas palaiko ją sekretore, o ji, taip sakant, dėl žemos savivertės ir atneša jam tos kavos, o jos kolegė filmus žiūri darbe, ir ji taip pat nieko padaryti negali, matyt, dėl prastos savivertės, bet tada, o dievai, ji atsitrenkia kažkur galva ir patenka į sąmoningai klišių persunktą romantinę komediją.

 

Čia turėtų prasidėti juokingoji dalis, bet kai prisimenu save kaip žiūrovą, matau paskutinį vėplą, kuris kaip ištiktas stabo žiūri į kažkokią nekūrybišką, prastą kaip kramtomoji guma, ištęstą anekdotą.

 

Ir klausiu – kodėl vėl taip darau? Ko tikiuosi iš šitų filmukų? Kodėl juos vis įsijungiu? Nes vakare neturiu jėgų Leos Caraxui? Aišku, neturiu. Bet kur mano savigarba? Kur mano – žmogaus, kuris skaito Thomo Manno „Užburtą kalną“, – savivertė? Gal ir aš nemyliu savęs? Galvoju kur nors atsitrenkti, gal man paaiškės būnant komos būsenos?..